Šis tekstas skirtas organizuotumo stokojančiai Europai. Praėjus ne vienam dešimtmečiui po susikūrimo, ES turi 28 valstybes nares, tuo tarpu „valiutos klubas“, žinomas euro zonos pavadinimu, jungia 17 narių, besidalinančių vieninga valiuta bei bendru centriniu banku. Tai 17 skirtingų tautų, kiekviena jų savo viduje ginčijasi dėl to, kokia turėtų būti ekonominė politika, jau nekalbant apie tai, kai septyniolika jų susėda prie vieno stalo.
Euro zonos istorija rodo, kad nebus jokių staigių pasikeitimų, kurie netikėtai harmonizuotų visos ES politiką. Tai pareikalaus bendro noro kažką aukoti, turtingosios tautos kaltina silpnąsias ekonomikas dėl išlaidūniškų įpročių; tuo tarpu vargingosios tautos kaltina turtingąsias dėl šykštumo.
Debatai dėl euro zonos politikos išlieka svarbiausia kliūtimi ekonominiam progresui, o ES valstybių narių nesugebėjimas pasiekti konsensuso ir toliau tęsiasi.
Viena iš šios sunkiai išsprendžiamos problemos pasekmių – nesugebėjimas efektyviai kovoti su infliacija ar defliacija, kurios abi periodiškai grasina prasiveržti pro Europos Centrinio banko (ECB) nustatytą barjerą.
Iš esmės ekonomikos politika sklerotinė. Kaip sužeista avelė, euro zona pasveiks tik tada, kai šviežias ir sveikas kraujas laisvai tekės per sužeistas dalis, tačiau dabartinėje aklavietėje tai tiesiog neįvyksta. Periferijai – silpnesnėms ekonomikoms – dažniau prireikia finansinės pagalbos, tačiau jos negali pasveikti anksčiau nei didžiosios, pavyzdžiui, Vokietija. Euro zonos gamybinė apimtis krinta 6 ketvirčius iš eilės, o ECB ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pakoregavo savo požiūrį į ateitį. Tačiau šios naujosios prognozės gali būti vis dar pernelyg optimistiškos tam atvejui, jei euro zonos BVP rodikliai išliktų žemi ilgesnį laiką.
Nedarbo lygis ir toliau turėtų likti stulbinančiai aukštas, taip pat kyla ir „prarastosios kartos“ pavojus. Nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ištirpo kartu su lengvai gaunamais kreditais ir nekilnojamojo turto paklausos sumažėjimu. Darbo vietų administraciniame sektoriuje skaičius sumažintas, taikant griežtas taupymo priemones, o tarpvalstybinė darbo migracija nukentėjo nuo kvotų, kalbos barjerų ir kultūrinių skirtumų, o tai kelia realių problemų. Vokietija, pavyzdžiui, turi daugiametes kultūrines apmokymo prekyboje tradicijas. Darbuotojai iš kitų valstybių, kurie neaugo toje aplinkoje, nepasiekia gerų rezultatų apmokymo sistemoje, kuri tokia sėkminga Vokietijoje. Panieka kvalifikuotai darbo jėgai, kurią patiria jauni žmonės iš kitų valstybių, - didelė kliūtis darbo imigracijai.
Artėjame prie to, kad didžiulis kiekis bedarbių jaunų žmonių ilgalaikėje perspektyvoje tampa socialinių neramumų priežastimi. Nepasitenkinimas, sukėlęs tokius judėjimus kaip, pavyzdžiui, „Arabų pavasaris“ ar Ispanijos „Indignados“, gali lengvai tapti kibirkštimi kartai, nepatenkintai vyresniųjų nesėkmėmis.
Aukštos paskolų palūkanos bei deficitas ir toliau išliks, o prieinamų kreditų trūkumas kliudys smulkiajam ir vidutiniam verslui augti dar ilgą laiką. Kadangi didžioji dalis naujų darbo vietų sukuriamos pradedančio smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, darbo vietų ir verslo formavimasis ir toliau primins užburtą ratą.
„Super Mario“?
Europos centrinio banko (ECB) prezidentas Mario Draghi turi tam tikros sėkmės, darant „spaudimą“ rinkai. Galima sakyti, kad, lyginant su savo kolega iš JAV federalinio rezervų fono vadovu Benu Bernanke, jo rezultatai pritrenkiantys.
Kaip ir B. Bernanke, M. Draghi padidino pinigų srautus į savo vadovaujamą sistemą. Kaip ir JAV, padidėjęs likvidumas netapo masinėmis naujų paskolų dalybomis. Tačiau M. Draghi vis dar turi paruošęs siurprizų, kad ir obligacijų pirkimo programą „Tiesioginės pinigų transakcijos“. M. Draghi pavadino „Tiesioginių pinigų transakcijų“ programą sėkmingiausia pastarojo meto pinigų politikos priemone. Praėjusią savaitę jis negailėjo šiai pagyrų, teigdamas, kad euro zona – „stabiliausia ir lanksčiausia vieta“ dėl pašalintų Pinigų sąjungos „bereikalingų sistemos griūties baimių“.
Iš tiesų įspūdinga yra tai, kad „Tiesioginių pinigų transakcijų“ programa dar nėra panaudota. Faktiškai, šią savaitę Vokietija spręs, ar ši programa atitinka Vokietijos konstituciją. Tikimės, kad programa bus patvirtinta. Tačiau pats faktas, kad M. Draghi pranešė apie šią programą 2012 d. rugsėjį, privertė Europos rinkas šoktelėti: obligacijų pelningumas susitraukė, o didžioji Europos akcijų rinkų dalis išaugo, o tai sukėlė efektą, jog „sąžininga prekyba“ daugiau nebedominuoja.
Euro zona neturi jokios sutartos politikos, todėl M. Draghi linkęs išlaikyti savo sugebėjimą pakelti rinkas, kartas nuo karto pasitelkiant „Tiesiogines pinigų transakcijas“.
Tai gali privesti prie nuosaikesnių įstatymų: Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble jau dabar pastebi, kad Prancūzijai ir Ispanijai gali būti suteiktas tam tikras lankstumas, vykdant deficito reikalavimus.
Judėjimas, nukreiptas prieš griežtas taupymo priemones, tampa pakeleivingu vėju, kadangi prognozuojamas labai lėtas atsigavimas, eksporto augimas, kuriam įtaką daro paklausa iš užsienio bei mažas noras skatinti valstybės remiamą investavimą į privatų sektorių.
Antroje šio straipsnio dalyje bus aptartos atskirų Europos regionų galimybės uždirbti pinigus.