„Savigarbos judėjime“, prasidėjusiame septyniasdešimtaisiais, tiek dėmesio buvo skiriama tam, kad vaikai jaustųsi mylimi, jog kompetentingumo vaidmuo vystant savigarbą buvo arba ignoruotas, arba sumenkintas, arba klaidingai interpretuotas.
Kompetentingumas yra itin svarbus, nes jis suteikia pagrindą, kuriam esant vaikai jaučiasi galintys kontroliuoti pasaulį ir veikti jame. Kompetentingumas - tai skiriamoji riba tarp suaugusiųjų ir vaikų. Vaikai dar neišvystė didžiulio įgūdžių „rinkinio“, vis dar yra priklausomi nuo kitų, tai yra, savo tėvų, kad išgyventų šiame pasaulyje. Ir priešingai, suaugusieji turi daugumą kompetencijų, reikalingų kontroliuoti ir kurti savo pačių pasaulį.
Kompetentingumas yra išties labai svarbi savybė, kadangi jis veikia vaiko asmeninį, socialinį, fizinį, ir į pasiekimus orientuotą pasaulį. Gerai išvystytas kompetentingumo jausmas suteikia jiems pasitikėjimo palikti šeimos saugumą, tyrinėti, rizikuoti, nugalėti iššūkius ir siekti tikslų.
Be pasitikėjimo savo kompetentingumu vaikai bus linkę abejoti, jaustis nesaugūs nepažįstamose situacijose. Kompetentingumo jausmas suteiks vaikams jėgos ir ryžto nugalėti iššūkius, kurių jie sutiks gyvenime. Ir, kas yra kiek netikėta, tyrimai nustatė, kad kompetentingumas yra labai susijęs su laime. Štai kodėl taip svarbu, kad įdiegtumėte vaikams tinkamą suvokimą apie kompetentingumo svarbą.
Kompetentingumas yra galia
Vaikams reikia išvystyti kompetentingumo jausmą savo veiksmuose, suvokimą, kad jų veiksmai yra svarbūs, kad jie turi pasekmių: „Jei darau gerus dalykus, nutinka geri dalykai, jei darau blogus, nutinka blogi, ir jei nieko nedarau, nieko ir nenutinka.“
Šis kompetentingumo jausmas ir pasitikėjimas, kuris ateina kartu, yra tarsi dvi tos pačios monetos pusės. Jei vaikai nepriima savo klaidų ir nesėkmių, jie negali prisiimti atsakomybės už savo sėkmę ir pasiekimus. Taip, jie jausis blogai, kai klys ir pralaimės. Tačiau to reikia! Kaip kitaip jie išmoks, ko nedaryti ir ką reikia daryti?
Kompetentingumas suteikia vaikams pasitikėjimo savo galia užsibrėžti didžiulius tikslus, nugalėti kliūtis, siekti sėkmės visose gyvenimo srityse. Be jo vaikai nesijaučia galintys susidoroti su visais tais iššūkiais, kurie neišvengiamai ateis į jų gyvenimą. Tyrimai rodo, kad vaikai, mažiau tikintys savo galiomis, mažiau linkę užsiimti ir tęsti savo veiklas.
Jie taip pat negali gerai jaustis dėl savo pasiekimų, justi savo pastangų prasmę, džiaugsmą ir pasitenkinimą rezultatais. Be kompetentingumo jausmo vaikai išties yra aukos: jie tiki, kad yra bejėgiai pakeisti tai, kas jiems gali nutikti. Išugdę kompetentingumo jausmą, vaikai suvoks, kad kai reikalai klostosi ne taip, kaip turėtų, jie turi galios pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę.
Nekompetentingumo žinutės
Gero linkintys tėvai neretai klaidingai suvokia, kaip ugdyti vaikų kompetentingumo jausmą. Kai kartelė užkelta pernelyg aukštai, siekiant ugdyti vaikų kompetentingumą, vaikai paprasčiausiai manys, kad jiems tai nepasiekiama. Jie jaus, kad negali būti kompetentingi, ir manys, kad jų jau turimi įgūdžiai, kurie veikiausiai yra daugiau nei užtektini būti sėkmingam, laimingam visuomenės nariui, paprasčiausiai nublanksta prieš neįmanomai aukštus standartus, kurie jiems buvo užkelti.
Nekompetentingumo žinutės ateina iš trijų šaltinių. Tai nerealistiški tėvų lūkesčiai, kuriuos jie projektuoja į vaikus; tai tobulumo siekis; tai baimė pralaimėti, kuri atsiranda vaikams suvokus, kad jie niekada negali patenkinti pernelyg aukštų lūkesčių.
