Marcusas Raichle, Vašingtono universiteto neurologas ir radiologas, svajojimu susidomėjo visai netyčia. Paskutiniu dvidešimto amžiaus dešimtmečiu Raichle tyrinėjo regos veikimo principus.
Jo eksperimentas buvo labai paprastas: gulėdami tomografe, tiriamieji atlikdavo tam tikras užduotis, pavyzdžiui, skaičiuodavo taškus. Tarp užduočių būdavo trisdešimties sekundžių tarpas, per kurį tiriamieji nieko neveikdavo.
(„Tuo laiku tiriamiesiems pasidarydavo išties nuobodu, – pripažįsta Raichle. – Reikėdavo nuolatos tikrinti, ar jie neužsnūsta.“) Bet smegenų skeneris fiksuodavo informaciją ir tarp užduočių. Raichle šiuos duomenis palaikė beverčiu triukšmu. „Prašėme tiriamųjų apie nieką negalvoti, – sako jis. – Norėjome, kad tuo metu jų galvos būtų tuščios. Tikėjausi, kad taip sumažės jų smegenų aktyvumas. Tačiau klydau.“
Vieną dieną Raichle nusprendė išanalizuoti duomenis, kuriuos fMRA tomografas užfiksavo tuo metu, kai tiriamieji laukė naujos užduoties (jam reikėjo nusistatyti pradinį aktyvumo lygmenį). Tačiau savo paties nuostabai Raichle pamatė, kad tiriamųjų smegenys toli gražu nebuvo nurimusios ar apslopusios. Priešingai – smegenyse knibždėte knibždėjo minčių, o jų žievė įsiplieksdavo lyg dangoraižiai naktį. „Jei neįtempiate kokio raumens, jis ir lieka ramus, – kalba Raichle, – bet kai atrodo, kad nesinaudojate smegenimis, jos intensyviai dirba.“
Raichle pakerėjo tarp užduočių pastebėtas smegenų aktyvumas. Iš pradžių jis nesuprato, kas vyksta. Bet vieną popietę sėdint laboratorijoje jam dingtelėjo: tiriamieji užsisvajodavo!
(„Tikriausiai ir pats buvau užsisvajojęs, kai tai supratau“, – sako Raichle.) Jiems iki gyvo kaulo įgrisdavo gulėti klaustrofobiškame skeneryje, todėl tekdavo kaip nors pasilinksminti. Po šios įžvalgos Raichle iškart iškėlė kitą akivaizdų klausimą: kodėl svajojimas sunaudoja tiek daug energijos?
„Smegenys nešvaisto energijos veltui, – teigia jis. – Žinojau, kad tokiam nerviniam aktyvumui turi būti paaiškinimas. Tačiau tuomet dar nežinojau, kokia jo priežastis.“
Po kelerių metų kantraus empirinio darbo, Raichle pateikė psichinės veiklos schemą, kurią pavadino savaiminiu tinklu, nes jis pasirodo esant savaiminei minties eigai (esame išsiblaškėlių rūšis, nuolat pranykstanti psichikos labirintuose.
Šis tinklas dažniausiai įsijungia tuo metu, kai atliekame dėmesio nereikalaujančią veiklą, pavyzdžiui, vairuojame arba skaitome nuobodžią knygą. Nors anksčiau žmonės manė, kad svajoti ima tik aptingusios smegenys, Raichle ir dešimčių kitų mokslininkų atliktų fMRA tyrimų duomenys įrodė, kad esant savaiminei būsenai galvos smegenys dirba itin aktyviai.
Pasirodo, tuo metu kyla itin intensyvi galvos smegenų priekinės ir užpakalinės dalių elektros impulsų komunikacija: iškart už akių esanti priekakčio smegenų zona, užpakalinė juostinio vingio dalis, vidurinė smilkininė skiltis ir priešpleištis ima veikti lyg vientisas tinklas. Paprastai šios smegenų žievės dalys tiesiogiai nekomunikuoja, nes atlieka skirtingas funkcijas ir priklauso atskiriems nerviniams takams. Kartu jos ima veikti tik tada, kai užsisvajojame.
Tokia psichinė veikla yra nukreipta į konkretų tikslą. Užuot reagavusios į išorinį pasaulį, smegenys pasineria į savo vidinę duomenų bazę ir ima ramiai ieškoti jungčių (dažniausiai per šį procesą taip pat suaktyvėja ir dešinysis pusrutulis).
Tokios proto veiklos aprašymą randame romane Į švyturį, kuriame autorė Virginia Woolf įmantriai nupasakoja vidinius herojės Lilės išgyvenimus:
Ji aiškiai ėmė nebesuvokti išorės. Ir jai taip nebesuvokiant išorės, <...> jos siela iš gelmių svaidė vaizdus, vardus, posakius, prisiminimus, idėjas, tarsi fontanas trykštančius <...>.
Kol svajonės „trykšta kaip fontanas“, smegenys sujungia skirtingose smegenų zonose esančias idėjas. Tokiu būdu atsiranda gebėjimas pastebėti naujas jungtis, į kurias paprastai neatkreipiame dėmesio. Tai iliustruoja Arthuro Fry’aus, „3M“ popierinių gaminių padalinio inžinieriaus, atvejis. Viskas prasidėjo vieną šaltą 1974-ųjų sekmadienio rytą priekiniuose klauptuose presbiterionų bažnyčioje, esančioje Sent Polo mieste Šiaurės Minesotoje.
Prieš savaitę Fry’us lankėsi „Technikos forumo“ pristatyme, kurį vedė Spenceris Silveris – inžinierius, dirbantis (taip, atspėjote!) klijų padalinyje. Silveris išgavo itin silpnus klijus – jais suklijuoti nesilaikė net du popieriaus lapai. Fry’us kantriai klausėsi iki pabaigos, bet, kaip ir visi kiti pristatymo dalyviai, nesugebėjo sugalvoti, kaip praktiškai pritaikyti produktą. „Atrodė, kad atsidūrėme aklavietėje, – sako Fry’us. – Nė nebegrįžau prie tos minties.“ Išties, kokia nauda iš klijų, jeigu jie neklijuoja?
Tačiau sekmadienį jis prisiminė klijus visiškai netikėtame kontekste. „Dainavau bažnyčios chore, – žurnalui Wired Magazine 2008-aisiais pasakojo Fry’us, – todėl trečiadienį, iš vakaro, popieriukais pasižymėdavau vietą, kur baigėme giedoti. Bet kartais popierėliai iškrisdavo dar nesulaukus sekmadienio ryto.“
Fry’ų tai erzindavo, nes per mišias jam tekdavo karštligiškai vartyti giesmyną ir ieškoti reikiamos vietos. Tačiau Fry’aus mintys nuklydo nuo vieno itin nuobodaus pamokslo. Jis ėmė galvoti apie knygos žymeklius ir užsisvajojo apie tokį žymeklį, kuris liptų prie popieriaus, bet nuplėštas nesugadintų puslapio. Tą akimirką Fry’ui ir šovė mintis apie Silverio išrastus netikusius klijus. Jis iškart suvokė, kad patentuota nelimpančių Silverio klijų formulė gali būti tobulo knygos žymeklio pagrindas.
Todėl vadinamuoju pogrindžio laiku Fry’us sėdo kurti naujo produkto, skirto giesmynui. Pirmųjų mėnesių bandymai sukurti tinkamą klijų formulę nuvylė: pirmieji jo sukurti skirtukai sugadino knygas, nes palikdavo lipnų pėdsaką. Tačiau galiausiai Fry’ui pavyko pagaminti vykusį produktą, kurį pasiūlė išbandyti nedideliam ratui žmonių.
Tačiau nors produktas visiems ir patiko – juk taip žymėtis puslapius buvo kur kas geriau, nei lankstyti kampus, – niekas neprašė papildymo. Fry’aus bendradarbiai lapukų neišmesdavo, bet tiesiog perklijuodavo.
Fry’us jau buvo bepasiduodąs. Bet po poros savaičių jam gimė nauja mintis. Beskaitant vieną ataskaitos pastraipą, jam kilo klausimas. Užuot išdėstęs pastabą ant puslapio, Fry’us atsikirpo dalį lipnaus skirtuko, priklijavo jį prie lapo ir ten parašė savo klausimą. Gavęs ataskaitą, Fry’aus viršininkas irgi brūkštelėjo atsakymą ant lipnaus popieriaus lapelio ir, priklijavęs jį prie kito dokumento, nusiuntė atgal.
Vyrai išsyk suprato atradę naują bendravimo būdą. Daugiau nebereikėjo ant atskiro lapelio rašyti klausimų ir pastabų su puslapių nuorodomis ir citatomis, – savo komentarą jie galėjo palikti pačiame tekste. Be to, šie lipnūs lapukai buvo patogūs ne tik dirbant su popieriais: kiekvienas kabineto paviršius tapo potencialia skelbimų lenta.
Antrą kartą išdalijęs lapukus kolegoms, Fry’us užsiminė, kad ant jų galima rašyti. Po kelių savaičių visas jų „3M“ biuras buvo nuklijuotas ryškiai geltonais popierėliais. Taip pasaulį išvydo lipnieji lapeliai.
