Ką čia pafilmavus...
Prieš aptariant tuos Klaipėdos ir Kauno videoklipus ir kaip jie prisideda prie miesto prekės ženklo formavimo, noriu pabrėžti, kad labai mėgstu abu miestus. Pati savo paauglystės dienas leidau Klaipėdoje, todėl kiekvienas kampas ten – šventas. Į Kauną vis užsuku ir matau, kaip jis nuolat gyvėja bei kratosi ir taip čia per ilgai užsibuvusių stereotipų. Todėl mano čia išsakytos mintys grindžiamos ne nuomone apie miestus, bet apie jų komunikacijos priemones.
Nuo Kauno ir pradėkime. Taigi, klipas yra tikra Gvadalupės ir Luiso meilės istorija su visais reikalingais muilo operos atributais – besileidžiančia ir vėl kylančia saule, lietaus efektą sukuriančiu fontanu, ilgu stebeilijimu vienas kitam į akis, kai net nepastebi, kaip jau mersu skrieji pėsčiųjų takais... Na gerai, gal aš tiesiog nesu per didelė romantikė, tai prie šių atributų nesikabinėsiu. Kabinėsiuosi prie miesto pateikimo.
Kaip viso klipo idėją pagrindžia kūrėjai? „Delfi“ pranešime klipą kūrusios agentūros direktorius pasakoja, kad „laikinąją sostinę norėta parodyti kaip gražių žmonių miestą, o ypatingai – gražių merginų“, nes „Būkim biedni, bet teisingi – į Kauną atvažiuoja ne pilies pasižiūrėti, bet atvažiuoja pažiūrėti gražių panų“, todėl „Žiūrėdami tokį filmuką matys gražias panas ir tikės, kad jos yra čia“. Panašu, kad kūrėjai tikrai biedni ir savo gebėjimą kažką paaiškinti apie miesto įvaizdį parodo visame gražume.
Na gerai, merginos turbūt surinktos gražios, nors ir tai – skonio reikalas. Skaitant pranešimą toliau, darosi dar nejaukiau, nes čiagi – Kauno mero A. Kupčinsko komentaras: „Man užkliuvo, kad nėra akcentuojama, kad Kaunas – studentų miestas. Gal reikėjo bibliotekoje pafilmuoti <...>. Yra ką tobulinti, tačiau tai tik – pradžių pradžia. Gerai, kad yra pradžia“.
Deja, nieko čia gero, nes ta pradžia yra tokia, kad geriau būtų pasistengti kuo greičiau pašalinti bet kokius jos pėdsakus. Ir apskritai, jei jau kalbam apie kažkokią pradžių pradžią, tai ji turėtų atrodyti ne taip. Bet apie tai – vėliau. Greitai užmeskim akį į Klaipėdos atvejį…
Šio miesto videoklipą kas nors iki galo gali išžiūrėti dėl dviejų priežasčių – 1) iš profesinių paskatų 2) tarp „Jūros šventės“ scenų ieško praeinančio savęs ar kaimyno. Videoklipo pagrindas - akmens amžiaus prekės ženklo pozicionavimo suvokimas, kai išvardijama viskas, kas yra geriausia, o vis tiek galų gale atsimeni tik klipe matytus kotletus. Uždėkime pradžioje bet kokio kito miesto pavadinimą ir klipas „sueis“ net Marijampolei.
Sprendžiant iš videoklipo pavadinimo, buvo siekta paskelbti, kad miestas yra pats gražiausias. O apsilankius Klaipėdos turizmo puslapyje, akys raibsta nuo dar daugiau būdvardžių, na kad ir „nuostabiausias“. Bet nei vienas, nei kitas nieko nepasako ir nebelieka šansų, kad būtent tokią Klaipėdą kas nors ir atsimins. Todėl video pasirašo nuosprendį sau – būti palaidotam giliai internetuose, kur jo niekas niekada daugiau neatsimins. Tikėkimės.
Ar verta sukti dėl to galvą?
Miesto prekės ženklo formuotojai (jeigu tokią funkciją turinčių žmonių išvis yra. Jei nėra – jie turėtų atsirasti) turi strategiškai pasirinkti kryptį, kam ir kaip komunikuos miestą, ir tai paversti ilgamečiu planu bei praktika. Ir nieko naujo aš čia nepasakoju, apie tai jau kalbama kelis dešimtmečius, bet Lietuvoje, akivaizdu, tai nevirškinama sėkmingai. Miesto savitumas nėra tas, kad jis yra gražiausias, geriausias, nuostabiausias, mieliausias ir įspūdingiausias, o konkretesniuose, aiškiau apčiuopiamuose ir unikalesniuose bruožuose (greitai pažvelkime į kraštutinumus - sėkmingiausius miestų prekės ženklų pavyzdžius: Paryžius – meilės miestas, Londonas – verslo ir meno sankirta, Las Vegasas – azartinių lošimų sostinė ir taip toliau).
Iš esmės, galbūt nieko labai blogo idėjoje „Kaunas – jausmingas miestas“ ar „Kaunas – gražių panų miestas“ kaip ir nėra (nors daug interneto komentatorių tai pasišlykštėdami vadino seksturizmo propagavimu). Bet jeigu miestas vis dėlto nusprendė, kad būtent tai yra jo svarbiausia žinia pasauliui, ji turi būti vieninga ir integruota į visas komunikacijos priemones. Tai padėtų išvengti tokios situacijos, kai kūrėjai kalba apie gražias panas, meras apie bibliotekas, o nuėjus į turizmo puslapį matom, kad Kaunas pozicionuojamas kaip…Kaunas. Ai, dar kaip „tikrasis Lietuvos skonis“. Ir dar kaip „Lietuvos širdis“. Ir dar kaip „miestas, turintis unikalią atmosferą“. Ir dar… Žodžiu, išsirink kurį nori. Vieninga ir stipri žinutė turi būti formuojama visur - tiek tinklapyje, tiek ant Kauno ženklo autostradoj. Ir tik tada ateina laikas galvoti apie video.
Kam išvis to reikia? Pakalbėkim apie dar vieną kraštutinumą šiame kontekste – Niujorką. Net ir šis miestas galiūnas, kasmet sulaukiantis apie 40 milijonų lankytojų, suvokė miesto marketingo svarbą ir nuo 2005 m. įsteigė „New York City Marketing“ organizaciją, kuri atsakinga už kryptingą ir vieningą Niujorko prekės ženklo kūrimą, su mero M. Bloombergo palaiminimu ir įsitraukimu: „Kai pradėjome apie Niujorką galvoti kaip apie produktą, kaip apie be galo galingą prekės ženklą su unikaliais bruožais, pastebėjom, kad praleidžiam įspūdingas progas uždirbti iš tos vertės, kuri galėtų būti sukurta“.
Čia kalbama apie vertę ne tik vietiniams gyventojams, bet ir investuotojams, potencialiems gyventojams. „New York City Marketing” išsikėlė tikslą „50 by 15“, pagal kurį iki 2015-ų metų siekia pritraukti 50 milijonų lankytojų. O juk turistų srautas yra vienas svarbiausių ekonominių variklių miestui ir jo raida vis labiau priklauso nuo konkurencinių pranašumo kūrimo, gebėjimo plėtoti aiškią ir patrauklią laikyseną pasaulyje. Sakot, bepigu čia kalbėti Niujorkui… Esu įsitikinusi, kad Niujorko susikoncentravimas ties globalaus ir aiškaus prekės ženklo kūrimu yra sektinas ir tokiems miestams, kuriuos turim Lietuvoje. Skiriasi tik masteliai.
Tu-ri-nys
Taigi dėl tokių videoklipų, kuriuos pademonstravo Klaipėda ir Kaunas, akmenį reikia mesti ne į kūrėjų daržą, o užsakovų, kuriems nesiseka suvokti, kaip formuoti žinutę apie miestą šiandienos kontekste.
Pats video formatas, sutinku – neatsiejamas nuo komunikacijos priemonių, turint omenyje jo globalų prieinamumą ir tai, kiek video „sužiūrima“ internete šiandien. Sėkmingai jį panaudojus ir investavus į kokybišką ir estetiškai kūrybišką įgyvendinimą, jis gali tapti ir nacionalinio pasididžiavimo įkvėpimu (prisiminkime videoklipą, kuris virusiniu tapo tikrai ne dėl žmonių noro juo pasibaisėti). Bet vis dėlto galų gale svarbiausias yra aiškus ir strategiškai pasirinktas turinys. Ir tai yra seniai žinomos tiesos, kurias reiktų suskubti suvokti Lietuvoje, kad kuo greičiau nustotumėm raudonuoti iš gėdos, žiūrint mūsų šalies komunikacijos priemones.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!