Nesvetimas jis ir moterų krepšinyje. 2004-2005 metų sezone G. Kručkauskas dirbo treneriu-asistentu vienoje stipriausių Rusijos moterų krepšinio ekipų - Jekaterinburgo UGMK, du sezonus (2007-2009 m.) vadovavo Latvijos moterų krepšinio ekipai Cėsių BK „Cesis“ ir su ja du kartus tapo šios šalies čempionato bei Baltijos moterų krepšinio lygos (BMKL) prizininku.
Alytaus sporto mokykloje trenerio karjerą pradėjęs G. Kručkauskas Lietuvoje yra treniravęs Alytaus „Alitos“, Panevėžio „Aukštaitijos“ bei Kauno „Atleto“ ekipas. Jis nemažai laiko praleido ir Rusijoje, kur dirbo Permės „Ural-Great“ ir Maskvos „Dinamo“ klubuose, taip pat Limasolio DTL EKA AEL (Kipras) komandoje. Su šia ekipa G. Kručkauskas tapo Kipro čempionu. Praėjusį sezoną G. Kručkauskas dirbo Vilniaus „Šarūno Marčiulionio KA-Twomeno“ komandos treneriu.
Šiuo metu „Utena“ žengia šeštoje turnyro lentelės vietoje, iškovojusi vieną pergalę iš keturių galimų.
- Sezono pradžia komandai sunki. Ar žinojote, kad einate į komandą, kurios likimas kybojo ant plauko? Kad ją reikės komplektuoti praktiškai jau prasidėjus sezonui?
- Kai sulaukiau buvusio LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno skambučio ir kvietimo treniruoti „Utenos“ komandą, ilgai dvejojau. Bet sutikau, nes sakė, kad labai reikia pagalbos. Žinojau, kad bus sunku, kad komanda nepasirengusi, bet kad bus taip sunku, tikrai netikėjau. Padėtis gerokai sudėtingesnė negu galvojau.
- Bet net žinodamas, kad bus sunku, vis dėlto ryžotės priimti tokį iššūkį?
- Vertinu tai kaip didelę savo gyvenimo aferą (juokiasi – red. past.). Tokioje situacijoje dar nebuvau buvęs, bet turbūt viską gyvenime reikia išbandyti. Vis dėl to, jeigu ne M. Balčiūnas ir LMKL direktorė Audra Ginelevičienė, kurie įdėjo daug pastangų dėl šios komandos, tikriausiai nebūčiau priėmęs iššūkio.
- Pirma pergalė čempionate turbūt pataisė jūsų nuotaiką? Kokios „Utenos“ galimybės toliau – ar dar stiprinsitės, ar jau versitės su esančiomis krepšininkėmis ir stengsitės kelti jų meistriškumą?
- Šiai dienai konkrečių planų neturime. Pirmiausia, neaiški klubo finansinė padėtis. Antra, neįsivaizdavau, kad toks ribotas žaidėjų pasirinkimas Lietuvoje. Rinkomės iš tų, kurios dar neturėjo klubų, o tokių buvo gal 10 krepšininkių. Tad mums dar labai reikėtų stiprintis. Trečia, esame nelygioje situacijoje su kitomis LMKL komandomis – jos praėjo pasirengimo laikotarpį, žaidė kontrolines rungtynes iki čempionato pradžios, o mes, galima sakyti, tik dabar žaidžiame jas. Pasirengimas čempionatui vyksta kartu su čempionato rungtynėmis.
Galiu tik padėkoti merginoms, kurios mokosi, dirba Vilniuje ir dar randa laiko vakare atvažiuoti į treniruotes Utenoje. Jos taip pat gyvena viltimis, kad viskas keisis į gerą pusę. Minėjote pirmą pergalę. Taip, ji maloni, bet kai pažiūriu, kaip ji iškovota, prieš kokią komandą ir kiek daug dar visko turime nuveikti, man plaukai šiaušiasi... Nors esu optimistas, suprantu krepšinį, norint parengti komandą taip, kaip aš įsivaizduoju, įveikta mažiau kaip 10 proc. kelio.
- O komandos tikslas – ar tik išsaugoti moterų krepšinį Utenoje, ar vis dėlto turite ir didesnių ambicijų, juk čempionatas ilgas?
- Jeigu pavyktų surinkti biudžetą tokį, apie kokį kalbėjome ir dar galėtume pasistiprinti, tai laiko padėčiai pataisyti dar turime. Bet man niekas užduočių neįvardijo ir negalėjo to padaryti. Tik Utenos meras išsakė mintį, kad jeigu komanda bus paskutinė čempionate, tai dėl to neverta eikvoti nei laiko, nei resursų. Turime kautis dėl kuo aukštesnės vietos. Tad, šiuo metu svarbiausia įveikti tas varžoves, kurias galime. Ir jeigu netikėčiau, kad pamažu galime nuveikti ką nors gero, manęs čia nebūtų. Dabar jau stengiuosi dėl pačių žaidėjų, kurias pats prisikalbinau ir kurios manimi patikėjo. Jaučiuosi už jas atsakingas. Be to, jaučiu didelį LMKL ir Utenos savivaldybės norą išsaugoti komandą, nes miestas turi gerą sporto infrastruktūrą.
- Ar jau spėjote susidaryti šiokį tokį įspūdį apie LMKL?
- Dar nedaug žaidėme rungtynių ir ne visas komandas mačiau, tad man kol kas sunku vertinti. Bet mane labiausiai nustebino toks menkas žaidėjų pasirinkimas Lietuvoje, nežinojau, kad taip jų trūksta, maniau, kad rinka platesnė.
- Ar nestebina, kad tiek trenerių moterų komandose atėję iš vyrų krepšinio?
- Tikrai nestebina, nes patys krepšinio principai nesiskiria, o moterys gal net nuoširdžiau dirba. Tik Lietuvoje požiūris į moterų krepšinį visada buvo kitoks, nei į vyrų, čia mažiau dėmesio, pinigų.
- Moterų krepšinis jums nesvetimas, bet naujam klubo direktoriui Rolandui Jaručiui tai - naujas potyris. Kuris kurį labiau raminate tokioje nelengvoje situacijoje?
- Turbūt jis mane. Jam lengviau dėl to, kad jis nemato juodo treniruočių proceso, merginų pastangų. Rolandas man bando įpūsti daugiau optimizmo.