„O kas dėl to yra laimingas, - klausė profesorius. - Darbo kodeksas nepadeda nei darbuotojams, nei įmonėms šiandieninėje visuomenėje ir globalioje ekonomikoje vykdyti užduotis ir tenkinti poreikius. Viena vertus, darbuotojai negauna iš Darbo kodekso to, ką jie nori gauti, pavyzdžiui, lankstumo, galimybės turėti asmeninius ir šeimyninius poreikius. Jie tai daro, viena vertus, iš darbdavių malonės, antra vertus, pažeisdami Darbo kodeksą abipusiu susitarimu. O darbdaviai negauna galimybės prisitaikyti prie rinkos svyravimų ir sustiprėjusios konkurencijos.“
T. Davulis sako, jog Darbo kodeksas nei darbuotojams, nei darbdaviams neleidžia susitarti dėl darbo sąlygų taip, kaip jie nori, o nepatenkintųjų yra ir daugiau: bedarbiai ilgai neranda darbo, dalis pensininkų vengia išeiti į pensiją dėl didesnės išmokos ir papildomo uždarbio, nes jų pensija jiems per maža.
Trys keliai, kurį rinksimės?
Teisės ekspertas sako, jog mato tris kelius, kaip toliau vystysis darbo santykiai Lietuvoje. Pirmąjį jis vadina stagnuojančia evoliucija. Jis įvardijo, jog einant šiuo keliu darbo santykius koreguoja teismų nutartys, Trišalės tarybos sprendimai ir t.t.
„Darbo kodekso iniciatyvų per pastaruosius metus visai nebuvo, niekas nieko nekeičia, visiems viskas gerai, bet visi nepatenkinti, tada keitimai prasideda per bylas“, - dėsto T. Davulis.
Pasak jo, susiklosto ydinga situacija, kai kreipiamasi į teismą, jis įvertina, kad darbo santykiai neatitinka šiuolaikinės ekonomikos sąlygų ir pakoreguoja, kaip galima taikyti vieną ar kitą Darbo kodekso nuostatą.
„Tada teismas pradeda kurti teisę, ko nepadaro įstatymų leidėjai, ir mes turime kitą problemą: tai vyksta daug metų, selektyviai ir nebežinome, ar tai bus taikoma kitą kartą, nes iš vieno sprendimo nepadaroma taisyklė. Žmonės nežino, kaip elgtis: girdėjo, kad yra byla, bet įstatymas sako, kad taip elgtis negalima. Vyksta neskaidrus teisinis reguliavimas ir nėra teisinio tikrumo – tai pirmasis žingsnis link piktnaudžiavimo“, - konstatavo profesorius.
„Galima dalį praktikų paimti iš Jungtinės Karalystės, dalį iš Skandinavijos, dalį – iš kontinentinės Europos, bet reikia turėti omenyje, kad jų modeliai turi ilgąsias tradicijas ir keletą įdomų sprendimų, kurie padeda“, - teigė T. Davulis.
Jis pateikė Vokietijos pavyzdį, kai ekonominio sunkmečio metu dalis įmonių galėjo ne atleisti darbuotojus, o sutrumpinti jų darbo laiką. Tokiu atveju, už sutrumpintas darbo valandas jiems mokėjo Darbo birža, tačiau ne tiek daug, kiek būtų mokėjusi, jiems tapus bedarbiais. Be to, darbdaviams nereikėjo atleisti specialistų, bet jie galėjo algoms išleisti mažiau, o žmonės liko įdarbinti.
„Kai grįžo pinigai ir užsakymai, darbuotojai buvo įmonėse ir jie ėmė daugiau dirbti, bet nebebuvo biržos pinigų gavėjais. Kas padaryta Lietuvoje? Darbuotojai buvo atleisti, nuėjo į Darbo biržą, pasiėmė pinigus ir išvažiavo. Dabar darbdaviams reikia darbuotojų, jų nėra, nes jie išvažiavo“, - apgailestavo T. Davulis.
Tačiau jis sako, jog yra ir trečias sprendimo būdas: Lietuvoje sukurti modelį, kuris atitiktų šalyje jau veikiančias praktikas, kurios negalutinai yra įteisintos.
„Yra labai daug iš dalies deklaruotų arba nedeklaruotų darbų: vadinamoji juodoji ir pilkoji ekonomika. Apsimetama, kad yra viena sutartis, o iš tikrųjų egzistuoja kitas susitarimas. Tad reikia pamatyti, kad yra labai daug darbo formų, jas visas pasiimti, suteikti minimalią apsaugą ir leisti joms būti, o ne tik pasakyti, kad yra juoda ir balta“, - pasiūlė T. Davulis.
Sovietų Sąjungos garantijos - paseno
Pasak T. Davulio, dabar Lietuva neįgyvendina visų Europos Sąjungos reikalavimų, pavyzdžiui, draudžiamos diskriminacijos dėl lyties. Jis teigia, jog ši nuostata apima ir darbo santykius ir darbo teisę, kai reglamentuojama, kaip žmonės turi dirbti pagal verslo liudijimus ir individualios veiklos pažymas ir kokių garantijų jie gali tikėtis.
Nustačius įvairių darbo formų, specialistas siūlo pradėti konstruoti įvairius darbuotojų tipus.
„Gali būti darbuotojas - akcininkas, darbuotojas – ne visą dieną dirbantis, darbuotojas – atostogose ir jiems konstruoti elgesio modelius, kad nereikėtų kiekvieną kartą išradinėti dviračio“, - siūlė T. Davulis.
Dėl to daliai darbuotojų sumažėtų socialinė apsauga, tačiau teisės profesorius siūlo visuomenės ir dirbančiųjų paklausti, ar dabartinė apsauga jiems iš tiesų reikalinga, nes ji sumažina galimybes surasti darbą.
„Jeigu Lietuva dabar darbuotojams suteikia 2-4 mėnesio įspėjimo apie atleidimą laikotarpį, kai Estijoje jis – 2 savaitės, o Latvijoje – savaitė. Ką galvoti užsienio investuotojui, kai jis renkasi, kur investuoti, ar Latvijoje, kur gali, jei reikės, atleisti per savaitę, ar Lietuvoje, kur reikės 2-4 mėnesių ir tai neaišku, ar atleisti, nes jis gali būti prieš pensinio amžiaus, su vaikais ir taip toliau“, - vardijo jis.
Paklaustas, kodėl tarp Baltijos šalių susiformavo tokie Darbo teisės skirtumai, T. Davulis konstatuoja, jog dalis garantijų Lietuvos darbo kodekse liko iš Sovietų Sąjungos laikų, kai Estijoje ir Latvijoje pavyko įtikinti ir politikus, ir profsąjungas, kad pokyčiai yra būtini, norint kurti naujas darbo vietas.
„Negali būti taip, kaip buvo prieš 30 metų. Net negali būti taip, kaip buvo prieš 10 metų, siūlau modelį, kuris būtų 10-iai metų į priekį, norisi apie tai kalbėti, o ne kosmetika užsiimti, - mano T. Davulis. - Situacija yra tokia bloga, kad vien kosmetikos nepakanka, bet aš tikiu, kad yra būdas esminėms permainoms, nes mes esame jauna ir drąsi šalis.“
Jo manymu, dabar galiojantis Darbo kodeksas yra jaukus technokratinis akademinis susitarimas, o ne socialinis kompromisas.
