Uždarąją akcinę bendrovę jaunuoliai įkūrė su artimųjų pagalba: pernai „Laurilitą“ įsteigė Simono senelis, iš kurio šiemet gegužę jaunuolis nusipirko visas akcijas, o birželį 49 proc. jų pardavė draugui. Taip bendrovės akcijos liko moksleivių rankose.
Abu jaunieji verslininkai tikina, kad įmonę ėmė plėtoti savarankiškai, pasitelkdami programavimo ir reklamos internete žinias – šioje srityje ir dirba įmonė su prekės ženklu „Magic Forward“.
„Prieš pradėdamas verslą buvau SEO (angl. - search engine optimization – paieškos sistemos optimizavimo) srities laisvai samdomu specialistu, - pasakojimą pradeda aštuoniolikmetis Simonas. - Galėčiau padėkoti savo tėčiui, nes prieš kokius 3-4 metus jis turėjo svetainę ir paprašė manęs paieškoti reklamos būdų internete. Tada pamačiau, kad vienas perspektyvių būdų reklamuotis internete yra per paieškos sistemas. Taigi, ta svetainė buvo mano bandymų laukas, aš su ja dirbau ir pamačiau, kad nėra labai sunku pasiekti rezultatų, bet tai yra labai įdomu. Iš tiesų, visą vasarą paaukojau šitam mokslui ir domėjausi teorija, kaip galima pakelti raktažodžius interneto paieškoje. Kai pamačiau, kad pavyksta, pradėjau gilintis dar daugiau.“
Palaipsniui Simonas susirado klientų, o tapęs įmonės akcininku, jaunuolis dėsto pasistengęs, kad verslas veiktų kuo savarankiškiau: darbus atlieka projektų vadovai, programuotojai, o Simono darbas yra bendrauti su klientais ir patikrinti atliktų projektų kokybę.
Anot jo, dabar bendrovė yra ir PVM mokėtoja, o tai reiškia, kad jos apyvarta per metus yra didesnė nei 155 tūkst. litų.
„Didžiuojuosi tuo, jog būdamas tik 18 metų, užsidirbu padorią algą, išlaikau darbuotojus ir sumoku nemažus mokesčius valstybei“, - šypteli Simonas, tačiau neatskleidžia, kokios algos yra mokamos įmonėje.
Prasidėjo nuo žaidimų
Paklaustas, ar tėvai nerimavo, nuolat matydami sūnų prie kompiuterio, Simonas sako, jog paaiškinus jokių keblumų nekilo.
„Seniau žaisdavau žaidimus, bet susėdome su mama, aš jai papasakojau, ką veikiu ir ji leido tuo užsiimti. Mokslams tai trukdė, bet ši veikla lėmė, kuo dabar tapau, - prisimena Simonas. - Yra galvojama, jog kompiuteriniai žaidimai neatneša jokios naudos, bet aš vis tiek išsireikalavau kompromiso. Vienintelis dalykas, dėl ko mama nėjo į kompromisus – tai smurtiniai žaidimai. O kiti žaidimai, manau, gerina atmintį, smegenų darbą, o ir mano geros anglų kalbos žinioms daug įtakos turėjo tie žaidimai.“
Pasak jo, dabar situacija yra priešinga: dažniau supratimo trūksta iš bendraamžių, kuriems keista, kad Simonas renkasi mokytis ir dirbti, o ne pramogauti.
„Darbas ir mokymosi procesas yra sunkus, kartais tenka dirbti žiauriai daug, atsisakyti pasiūlymų išeiti su draugais, bet, aš manau, kad aš turiu savo tikslų. Tėvai taip pat pritarė mano idėjai, bet sakė nepamiršti mokslų, - teigė Simonas. - Dažniausiai dirbu po pamokų ir kai randu laiko tarp pamokų, t.y. per pertraukas.“
Įmonėje pardavimų vadovu dirbantis bendrovės bendrasavininkas septyniolikmetis Džiugas prisimena, jog ir jo kelias į verslą prasidėjo nuo žaidimų.
„Iš pradžių žaidžiau ir kompiuterinius žaidimus, bet mano tėvai labai supratingai tai vertino, aš gerai su jais sutariu, tad jaučiau jų pasitikėjimą ir ne per griežtą kontrolę. Žaisdamas palaipsniui pradėjau domėtis programavimu, pastiprinau anglų kalbos žinias, o po to supratau, kad vien žaisti nėra naudos, - dėsto Džiugas. - Programavimu pradėjau domėtis, kai man nupirko pirmąjį kompiuterį, tuomet man buvo apie 11 metų. Lankiau jaunųjų kompiuterininkų mokyklą, informacinių technologijų mokymo centrą ir tėvai iki šiol galvoja, kad aš būsiu programuotojas, bet supratau, kad manęs tai visiškai netraukia, nes man yra įdomus verslas ir darbas su žmonėmis.“
Pasak jaunuolio, sukurti savo verslą jam yra svajonės išsipildymas ir kartu didelė motyvacija, todėl vienuoliktokas Džiugas nors ir pavargsta, darbo atsisakyti neplanuoja.
„Draugams atrodo, jog vadovauti įmonei ir uždirbti pinigų yra lengva, tačiau lengva tikrai nėra – turiu mažai laisvalaikio, daug atsakomybės, dažnai tenka susidurti su stresu, - vardija jis. - Laisvalaikiu mėgstu važinėtis dviračiu, bėgioti, būti su draugais, bet tam vis rečiau randu laiko.“
Tačiau abu jaunuoliai, susipažinę per nevyriausybinę organizaciją, yra įsitikinę, kad mokslai dėl darbo nenukenčia, o mokytojai jų popamokines veiklas vertina supratingai.
Planuoja mokytis Lietuvoje
Paklausti, apie kokias studijas galvoja, Simonas ir Džiugas sako, jog norėtų mokytis Lietuvoje.
„Mane domina rinkodara ir ateityje planuoju dirbti su savo įmone. Mokytis planuoju Lietuvoje, bet kuriame universitete - dar nenusprendžiau“, - pasakoja Džiugas.
„Kol kas nesu galutinai apsisprendęs, ką studijuosiu, bet greičiausiai tai bus arba rinkodara, arba ekonomika, nes mokytis tapti programuotoju, manau, yra neperspektyvu ir galiu paaiškinti kodėl. Manau, kad stipriausias universitetas Lietuvoje yra Kauno technologijos universitetas ir pažįstu ten besimokiusių ir besimokančių programuotojų. Jie sako, jog mokosi iš 8 metų senumo vadovėlių, o studijos jiems trunka apie 5 metus, tad, kai jie baigtų studijas, informacinių technologijų pasaulyje praeis amžinybė – jie netaps konkurencingi“, - argumentuoja Simonas.
Anot jo, be to, universitetuose atliekama ir palyginti mažai praktinių darbų, o jie dirbant su užsakovais yra būtini.
„Programuotojams universitetas nepagelbėja, jie turi norėti tobulėti asmeniškai. Universitete galima išmokti standartinių dalykų, o kad jie būtų pritaikomi verslui, reikia mokytis papildomai. Dėl to studentas, baigęs universitetą, greičiausiai neras darbo“, - apgailestauja Simonas.
Jaunuoliai sako, jog, nors ne visuomet sulaukia bendraamžių supratimo ir palaikymo, džiaugiasi, kad juos supranta artimiausi draugai ir šeima.
