Kažkada galvojau, kad „National Geographic" žurnalisto darbas yra tikrų tikriausia svajonė, nes gali skraidyti, važinėti, daug pamatyti ir apie visą tai rašyti. Aišku, NG žurnalistais tampa tie, kurie yra tikri talentai ir plunksną valdo kaip virtuozai.
Bet kuriuo atveju, visada galvojau, kad būtų smagu skraidyti po visą pasaulį, rašyti, dalyvauti pasauliniuose pristatymuose, renginiuose ir t.t. O kai ateidavo metas pasirengti skrydžiui ar net planuoti kelionę lėktuvu, man iš baimės pasidarydavo silpną, nes vis galvojau, kad oro uoste ką nors padarysiu ne taip.
Aišku, dėl to kaltas ir mano kalbos nemokėjimas - kaimo mokykloje teko mokytis vokiečių ir rusų kalbų, o visas pasaulis kalba angliškai. Angliškai aš puikiai suprantu, verčiu ir filmus žiūriu, bet kalbėti varžausi. Todėl dabar lankau anglų kalbos kursus, kuriose daug kalbame. Persilaušiu.
Taigi, kai nugalėjau kalbos barjero ir skrydžių baimę, nusprendžiau apsilankyti antroje lietuvių tėvynėje - Anglijoje.
Velniškai gražus miestas, ypač, kai oro sąlygos visai kitokios nei Lietuvoje. Tačiau supratau, kad Londonas, bent tas, kokį mačiau (o mačiau daugiausiai centrą), nėra tas miestas, kuriame trokščiau gyventi.
Tačiau paliko įspūdį automobiliai. Nemačiau gatvių, kuriose būtų tiek daug skirtingų „Porsche". Jie ant kiekvieno kampo! Juokavau, kad juos, matyt, už dyką socialiai remtiniems dalija, kad šie vaikus į mokyklą galėtų nuvežti. Netrūko, aišku, ir šiaip ypatingų automobilių. Ganiau akis.
Labai patiko architektūra. Nuostabi nuostabi nuostabi. Būčiau ten - neišlįsčiau iš gatvių, nes nuolat mintyse tapyčiau tai vieną, tai kitą namą.
Nepatiko žmonių gausa. Aš, kaip iš mažo kaimietiško Vilniaus atkeliavusi, norėjau daugiau erdvės. Bet labai patiko, kad žmonės šypsosi, atsiprašo, prašo, padeda ir šiaip - yra paprasčiausiai draugiški.
Eismas siaubingas. Ne dėl to, kad automobilių daug. Dėl priešingų eismo juostų. Niekada, matyt, nesugebėčiau vairuoti automobilio toje šalyje. Labai juokėmės, kai iš oro uosto mane ir kolegą pasiėmė taksistas ir kol jis dėjo krepšius į bagažinę, mes bandėme susėsti į jo „Toyota Prius". Kolegos paprašiau sėsti priekyje, tad jis atsidarė priekines duris. Ir pamatė vairą keleivio pusėje. Trumpą akimirką visi trys - aš, kolega ir taksistas - buvome suglumę, o tada prapliupom kvatotis.
Man šioks toks mitas, kad TEN viskas pigiau. Kažkaip nemačiau to ypatingo pigumo.
O šiaip, labai norėčiau šiame mieste pabūti kokias 2 savaites, ne 2 dienas. Kad įspūdis būtų tikresnis.