Seksualinė prievarta santuokoje normalu? Visai neseniai Lenkijos arkivyskupas Jozefas Michalikas pareiškė, kad daugeliu pedofilijos atvejų kalti yra patys vaikai, nes dėl tėvų skyrybų ieško meilės, „veržiasi prie kunigų, šiuos įstumdami į tvirkinimo kelią“.
Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie seksualinę prievartą kaip traumą, todėl neplėtosiu pedofilijos temos, nors tai taip pat seksualinė prievarta prieš vaikus (siūlyčiau pažiūrėti 2006 m. filmą „Apsaugok mus nuo pikto“ ( ang. “Deliver Us From Evil”) (režisierė Amy Berg).
Prievartiniai ribojimai, klestinti smurto, patyčių aplinka Lietuvoje tiesiog ritina visas žmogaus teises dešimtmečiais atgalios.
Seksualinė prievarta... Auka ir prievartautojas. Dažnai galime perskaityti siunčiamas žinutes, komentarus, kad tai auka pati kalta. Skriaudikas laukia vieno, kad nieko nedarytumėme, todėl Lietuvoje net penkiolika metų šliaužte šliaužė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimas, kuris tiesiog atvėrė smurtinių atvejų šeimoje Pandoros skrynią.
Dažnai mes nematome, negirdime ir nekalbame apie seksualinę prievartą. Auka prašo Tave pasidalinti su ja jos skausmo našta. Stengdamasis išvengti atsakomybės, prievartautojas imasi visko, kad tik būtų skriauda pamiršta. Dažniausiai prievartautojas turi daugiau galių nei auka.
Prievartautojas gali būti tėvas, mama, senelis, senelė, dėdė, teta, brolis, sesuo, mokytojas/a, kunigas, mylimasis/oji, vyras/žmona, draugai, viešumoje žinomas asmuo ir t.t. Dažnai prievartautojas turi ir autoriteto galią. Jis reikalauja aukos slaptumo ir tylos. Jei nepavyksta išlaikyti slaptumo, smurtautojas pradeda judinti aukos patikimumo pamatus. Jeigu jam nepavyksta užčiaupti Aukos (vienas žiauriausių „užčiaupimo“ pavyzdžių, Panevėžio rajone išžagintos merginos sudeginimas automobilio bagažinėje) – tai jis bando paversti auką nepatikimu asmeniu, t.y. ji/s pati/s to norėjo, žinojo, ką daro, siūlėsi, kabinosi ant kaklo, per trumpas sijonas ir t.t.
Auka apkaltinama lakia fantazija, net psichikos sutrikimais, psichine liga ypač, jeigu auka yra vaikas. Vaikų teisės dar itin gležnos, nors smurtas prieš vaikus klesti. Auka dažnai būna iš anksto nuvertinama. Vis dar kyla klausimai, ar klientai po traumos verti rūpesčio, pagarbos, ar jie nuoširdžiai kenčia, ar neapsimetinėja, ar jų istorijos teisingos, nesumeluotos, ar nesufantazuotos, ar nepramanytos? Taip pat ir specialistas, kuris per ilgai ir per atidžiai išklauso traumas patyrusius klientus, taip pat dažnai kelia kolegoms įtarimą. Lyg kontaktas galėtų kažkuo užkrėsti?
Požiūris į seksualinę prievartą keitėsi kartu su moterų judėjimu – feminizmu. Kartu su feminizmo judėjimu keitėsi ir vis dar keičiasi požiūris į moterų ir vaikų teises. Kodėl taip sunku išsilaisvinti iš seksualinės prievartos tabu? Individuali ir visuomeninė sąmonė ginasi nuo smurtinės patirties:
1) išstūmimu („Neatsimink to“) – tai sąmoningas psichinių reiškinių šalinimas iš sąmonės. Jis padeda sumažinti nerimą, kaltės jausmą, palaikyti teigiamą savęs vertinimą. Iš sąmonės išstumti reiškiniai visgi niekur nedingsta, jie lieka pasąmonėje ir veržiasi atgal į sąmonę įvairiais būdais (pvz., sapnais);
2) disociacija („Išskaidyk tai“) – išskaidoma informacija, patirtis ir vėl gi manoma, kad tai pasimiršta, tačiau iš tiesų lieka pasąmonėje;
3) neigimu („Nepastebėk šito“) – tai vienas anksčiausiai susiformavusių ir pats paprasčiausias psichologinės gynybos mechanizmas. Neigdamas žmogus elgiasi taip, tarsi nebūtų smurto arba jis būtų netikras. Žmogus tarsi nenori pastebėti to, kas gali sukelti baimę, nerimą, kaltės jausmą, skausmą. Neigimas padeda sulaikyti savo neigiamas emocijas patekus į sunkią situaciją. Tai neveiksmingas būdas, nes neieškoma sprendimo, o apsiribojama problemos ignoravimu.
Kaip tai galima sieti su visuomenės sąmone? Kaip neigimo pavyzdį galima pateikti žymų psichoanalizės pradininką Z. Freudą, kuris iš pat pradžių teigė, kad moterų seksualinė trauminė patirtis įtakoja isteriją. Vėliau Z. Freudas pradėjo tvirtinti, kad moterys taip fantazuoja, jog jos ilgisi tokių išnaudojančių santykių, trokšta tokių santykių, kuriais skundžiasi. Jis itin brangino patriarchalines vertybes – taigi tvirtai laikytis anksčiau pateiktos minties – reiškė pripažinti moterų ir vaikų vergovę patriarchalinėje santvarkoje. Jis pasirinko moterų nevisavertiškumo bei melagingumo sampratas, kas itin tiko antifeministinėje visuomenėje.
Tik aštuntojo dešimtmečio viduriu amerikiečių moterų judėjimas paskatino imtis tyrimų apie nutylimą seksualinę prievartą. 1975 metais Nacionaliniame psichinės sveikatos institute įkurtas prievartavimų tyrimų centras. 1980 metais sociologės ir žmogaus teisių aktyvistės Diana Russell atlikta epidemiologinė studija pateikė šokiruojančius rezultatus – iš 900 moterų, kurios buvo atrinktos atsitiktinės atrankos būdu, kas ketvirta buvo išprievartauta, kas trečia vaikystėje patyrusi seksualinį išnaudojimą. Šiuo metu Lietuvoje kas trečia moteris patiria smurtą.
Visuomenės šlovinamas privatumas sukūrė itin stiprų barjerą sąmonėje ir moters realybę praktiškai pavertė nematomą. Kalbėti apie patirtį seksualiniame gyvenime reiškė ir dabar reiškia užsitraukti viešą pažeminimą, pašaipą, nepasitikėjimą. Moterys ir vaikai visuomenėje yra nutildomi baimės ir gėdos. Pradinis metodas išlaisvinti aukas – tai sąmoningumo žadinimas. Svarbu suvokti, kad seksualinė prievarta – tai nusikaltimas ir trauma, kuri padaro milžinišką žalą asmenybei.
1980 metais Amerikos psichiatrų asociacija įvedė potrauminio streso sutrikimo sąvoką. Trauma pasireiškia kaip intensyvus baimės, bejėgiškumo, kontrolės praradimo bei sunaikinimo baimės jausmas.
Pagrindinė trauminio įvykio savybė yra įvaryti baimės ir priversti pasijusti bejėgiu. Į pavojų atsiliepia integruota reakcijų sistema – kūnas, sąmonė. Pirmiausia pajuntamas adrenalino padidėjimas, sužadinama budrumo būsena. Pavojus sukelia intensyvius baimės ir pykčio jausmus.
Visa tai mobilizuoja į pavojų patekusį asmenį. Didelė įtampa kyla prieš pasirenkant veiksmą – kovoti ar bėgti. Kai neįmanoma nei pabėgti, nei pasipriešinti, žmogaus savigynos sistema nustelbiama. Trauminiai įvykiai – taip pat ir seksualinė prievarta – sukelia giluminius ir ilgalaikius psichologinio sujaudinimo, emocijų, pažinimo ir atminties pakitimus. Dėl to galimas visų funkcijų sutrikdymas, pvz., auka gali patirti intensyvias emocijas, bet nieko neatsiminti; lygiai taip pat gali viską itin detaliai prisiminti, tačiau nejausti jokių emocijų. Trauminiai simptomai linkę atsiskirti nuo savo šaltinio, t.y. nesugebama integruoti sukrečiančių traumų prisiminimus.
Aukos patyria šiuos potrauminio streso sutrikimo simptomus:
1) padidintą dirglumą. Po seksualinės prievartos savęs išsaugojimo sistema pereina į nuolatinio budrumo režimą. Tai būsena kaip tarsi kiekvienu momentu pavojus vėl galėtų sugrįžti. Nuo tokio perdėto jaudinimo auka krūpčioja nuo kiekvienos smulkmenos, greitai susierzina, prastai miega. Dirglumo ir pykčio proveržiai pasireiškia kaip suskaldytos „kovok ar bėk“ reakcijos į laukiamą pavojų. Tai dažnai pasireiškia neadekvačiu elgesiu, audringa reakcija ir kt.
2) invaziją. Traumuojanti akimirka užkoduojama netinkamoje atmintyje, kuri spontaniškai įsiveržia į sąmonę, tiek būdraujant, tiek miegant, todėl atrodo, lyg laikas sustojo tada, kai įvyko seksualinė prievarta, ir nuolat kartojasi. Šiuos prisiminimus gali sužadinti nereikšmingos užuominos, tada jie užplūsta su realiai įvykusio įvykio ryškumu, emocine jėga. Net saugi aplinka atrodo pavojinga. Seksualinės prievartos aukos tarsi užvaldytos „idea fixe“. „Fiksacija prie traumos“ – tai vienas iš nerimo bruožų, jautiesi tiesiog „pririšta/s“ prie traumos.
Trauma priverčia pajusti bejėgiškumą, skriaudos atitaisymas reikalauja susigrąžinti galios jausmus, todėl auka lieka tarsi įklimpusi traumoje. Trauma įveikiama tik tada, kai nukentėjęs asmuo susikuria naują psichinę „schemą“, kuri padeda suprasti tai, kas įvyko. Tačiau dažnai stengiamasi nuvyti šiuos atsiminimus, o tai sunkina potrauminį sindromą.
3) sąmonės susiaurėjimą. Kai nepavyksta nei pabėgti, nei kovoti, savigynos sistema visiškai išsijungia ir auka tampa bejėgė. Realiai nepabėgama, tačiau pakeičiama sąmonės būsena.
Seksualinės prievartos aukos dažnai tai įvardija kaip negalėjimą nei šaukti, nei pajudėti. Tai tarsi visiškas sustingimas, paralyžius, kapituliacijos būsena. Tai sąmonės pokyčiai – sąmonės susiaurėjimas, jausmų blankumas. Tuo metu suvokimas atbunka, gali tapti iškreiptu, gali lydėti nejautra ar konkrečių pojūčių praradimas. Kinta laiko pojūtis, dažniau pasitaiko laiko sulėtėjimo jausmas. Seksualinės prievartos metu gali būti prarandamas realybės pojūtis – tarsi tai, kas vyksta, iš tiesų vyksta ne su auka, tarsi seksualinė prievarta stebima iš šalies nedalyvaujant. Galimas įsivaizdavimas, kad tai sapnas ir tuoj prabus.
Suvokimo pokyčiai siejasi su abejingumo, emocinio atsietumo, giluminio pasyvumo jausmais. Tokia pakitusi sąmonės būsena apsaugo nuo nepakeliamo skausmo seksualinės prievartos metu.
Patyrus seksualinę prievartą vyksta dvi prieštaraujančios reakcijos – invazijos ir sąmonės apribojimas, kurios aptartos aukščiau. Šios reakcijos sudaro be paliovos švytuojantį ritmą.
Nei invazija, nei jausmų blankumas neleidžia integruoti trauminio įvykio, todėl svyravimas tarp šių dviejų ribinių būsenų suprantamas kaip bandymas rasti šių abiejų pusiausvyrą. Auka blaškosi tarp dviejų kraštutinumų – užmaršties ir traumos pergyvenimo iš naujo; tarp intensyvaus jausmų antplūdžio ir visiško bejausmiškumo; tarp dirglaus, impulsyvaus veiklumo ir visiško neaktyvumo. Šis nestabilumas tiesiog dar labiau paaštrina aukos bejėgiškumo jausmą, įsitikinimą gyvenimo nenuspėjamumu. Taip trauma pati save maitina.
Bėgant laikui išoriškai auka gali gyventi ankstesnį gyvenimą, tačiau įvykių atskyrimas nuo jų įprastų reikšmių ir realybės jausmo iškraipymas išlieka. Auka dažnai skundžiasi susvetimėjimu, t.y. gali atrodyti, kad gyvenimas tiesiog teka šalia jos, tarsi stebėtų įvykius iš labai toli. Tik pakartotas seksualinės prievartos siaubo akimirkos išgyvenimas (dažniausiai psichoterapeuto kabinete) gali padėti įveikti nejautrą ir atsietumą.
Pabandžiau trumpai apibūdinti seksualinės prievartos traumatizmą. Trauminiai įvykiai priverčia auką suabejoti žmonėmis. Tiesiog sutrauko prisirišimą ir susietumą su kitais. Trauma suardo „aš“ struktūrą, kuri sukurta ir palaikoma santykyje su kitais. Seksualinės prievartos metu suirsta tikėjimo sistema, kas sąlygoja aukos atskirtį, todėl svarbu ieškoti pagalbos, spręsti kylančius vidinius sunkumus, neužstrigti traumoje, neleisti traumai valdyti Jūsų gyvenimo.
Linkiu nepatirti seksualinės prievartos siaubo, o patyrus ieškoti pagalbos pabudimui iš besikartojančio košmaro ir siekti teisingumo – nubausti prievartautoją.
