Apie ką mes čia…
Idealistas, teisingumo ir tiesios ieškotojas Julianas Assange‘as įkuria puslapį, kurio dėka jis visam pasauliui norėjo parodyti nuo eilinių žmonių paslėptas valstybių paslaptis. Po kelių incidentų WikiLeaks pradininkas tampa vienu pavojingiausių žmonių pasaulyje, o su kiekvienu nauju informacijos paviešinimu jis dar labiau apsunkina valstybių darbą. Paskelbiama ypatinga padėtis, kurios vieninteliu tikslu tampa Assange‘o sustabdymas.
Kūrinio vidus
Paskutiniais metais sulaukiame vis daugiau biografinių filmų apie asmenybes, kurios prieš keletą metų sulaukė didėlio dėmesio tiek spaudoje, tiek kituose šaltiniuose. Neseniai galėjome stebėti Steve‘o Jobso gyvenimo užkulisius, kurie, žinoma, nuvylė daugelį žiūrovų. Dabar atėjo laikas jau seniai primirštam WikiLeaks įkūrėjui Julianui Assange‘ui.
Filmą galima priimti keliais būdais, nes vieniems tai pasirodys kaip biografinė drama, kitiems kaip eilinė fikciją apie marionetę, tretiems tai bus politinis trileris. Visgi teisingiausia būtu pasakyti, jog čia viskas viename. Toks mišinys leidžia sudaryti nuomonę, kad filmo režisierius net nebandė pristatyti mums tikros įvykių raidos, o planavo parodyti tik tuos faktus, kurie buvo aprašyti menkavertėse knygose ir televizijos laidose, naujienose iš kurių apie Juliano asmenybę galima sužinoti kur kas daugiau.
Pirmos scenos intriguoja. Tenka pripažinti, kad laukiamas itin kruopštus, įtampoje laikantis filmas jau po pusvalandžio pradeda vedžioti už nosies. Tai tik faktų ir kelių įvykių sudėliojimas į vieną didėlį paveikslą, kuriame figūruoja WikiLeaks įkūrėjų prototipai. Netgi pati drama tarp dvejų draugų atrodo neįtikinamai. Taip, vienas yra kaip Dievas kitam, o pats Dievas Juliano kailyje žiūrį į savo pavaldinius kaip į šiukšles. Jų santykiuose nėra kibirkšties, problemos. Tik pykčio priepuoliai ir bendravimo nutraukimai. Ažiotažas irgi dingsta, nes suprantame, jog filme dominuos Julianas, o Danielis liks už borto, nors kaip tik jis ir buvo įdomesnis filmo personažas.
Šnekant apie personažus, tai jie pristatyti ne visai taip, kaip buvo galima tikėtis. Pagrindinių herojų paveikslas pernelyg greitas ir nelabai vaizdingas, tačiau nuostabių aktorių vaidybos dėka viskas pagerėja ir bent jau iš šios pozicijos malonu stebėti kiekvieną jų daroma žingsnį. Dialogai prasti, visiškai neišaiškinama vieno ar kito veikėjo pozicija ir ideologija. Apie tam tikrą Juliano pasaulėžiūrą užsimenama labai jau abstrakčiai, be jokio konkretumo, todėl viso filmo metu laukiama, kada jis pagaliau paaiškins savo veiksmus. Galiausiai, paskutinis monologas prieš finalinius titrus bent kažkiek apšviečia situaciją.
Veiksmo plane – tai gana nuobodus ir tikrai užtemptas filmas, kuriame tik paskutinės dešimt minučių priverčia bent kažkiek nerimauti ir jausti įtampa. Filmas taip pasibaigia, kad po jo net sunku apibudinti savo nuotaiką. Lyg ir pasižiūrėjai biografiją, pamatei faktus ir kaip viskas turėjo atrodyti iš vidaus, tačiau galiausiai supranti, jog niekas neaišku. Gaunamas eilinis filmas, kuriame kalbama apie viską, bet konkrečiai nieko nepasakoma.
Techninė juostos pusė
Stipriausia filmo pusė tai kokybiškai suderintas garso takelis prie rodomų scenų, kurias meistriškai pateikia filmo operatorius. Jis bent jau pabaigoje sukuria neblogą šou, priartindamas juostą prie trilerio žanro.
Blogiausias dalykas – filmo montažas. Suklijuotas gabalais bendras vaizdas atrodo kaip kokio nekokybiško muzikinio klipo parodija, kuriame veiksmas sudaro esminę dalį. Jokio tęstinumo ir eiliškumo nesimato, tik faktų dėstymas, dėl to ir intriga dingsta jau po pusvalandžio.
Vienas iš filmo pliusų – puikiai pateiktas niūrus ir žaliai tamsus fonas, simbolizuojantis bejėgiškumą, pagrindinio veikėjo stiprybę ir gyvenimo prasmės atskleidimą, kuri teikia jam dar daugiau gyvybės. Matome kaip fono spalvos kinta ir einant link pabaigos viskas šviesėja, kol galiausiai bendras vaizdas sudaužomas į šipulius. Lieka tik nežinomybės klausimas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Labiausiai akivaizdus filmo pliusas ir jo stipriausioji pusė tai nepriekaištinga pagrindinių aktorių vaidyba. Europietiškas tandemas padirbėjo iš peties, o kartu ir užtemdė visus kitus juostoje besifilmuojančius aktorius.
Per kelis pastaruosius metus stipriai iškilęs britas Benedictas Cumberbatchas labai stipriai įkūnijo jo vaidinamą Julianą Assange‘ą. Veido mimika, judesiai, pokalbio maniera, viskas atrodo nepriekaištingai, o ir iš išvaizdos jis labai priminė vaidinamą žmogų. Dar vienas puikus darbas jo filmografijoje. Žinoma, tikėtis Oskaro nominacijos būtu pernelyg keista, tačiau bent jau per paskutinius keletą mėnesių, tai vienas geriausiu vyriškų pasirodymų kino ekranuose.
Prancūzų aktorius Danielis Bruklis, žiūrovams labiausiai žinomas iš Quentino Tarantino juostos „Negarbingi šunsnukiai“, pasirodo irgi labai įtikinamai. Aktorius šiuo metu taip pat yra ant bangos, todėl režisierius padarė puikų sprendimą pakviesdamas jį į šį projektą.
Juostą papuošė savo buvimu ir tokie aktoriai kaip Anthony‘is Mackie‘is, Davidas Thewlis, Stanley‘is Tuccis, Laura Linney ir Moritzas Bleibtreu‘as. Išties įspūdingas kolektyvas, kuris peržiūrą padaro pakenčiama.
Verdiktas
„Penktoji valdžia“ – tai visiškai nuobodus ir netikslus filmas apie Juliano Assange‘o darbą, neatskleidžiantis WikiLeaks užkulisių. Juostoje dominuoja tik faktų išdėstymas be konkrečių užuominų ir nuostabi pagrindiniu aktorių vaidyba, gelbėjanti šį filmą.