Vilnietė Jurgita Volčatskaitė pasakoja, jog Tuci buvo rasta Varėnos miškuose. Aplink 10 km spinduliu nebuvo jokios gyvenvietės, tad kaip ji ten atsidūrė – belieka spėlioti. Antkaklis buvo įsirėžęs į kaklą, kalytė išsekusi. Tai, kad Tuci bijojo kiekvieno krustelėjimo, liudijo jos skaudžią pažintį su žmogumi.
„Tuci Varėnos miškuose atrado mano draugė. Draugė pasiėmė kalytę namo, tačiau laikyti pas save turėjo galimybę tik kelias dienas, tad laikinai, kol surasime nuolatinius namus, priglausti paprašė manęs“, – pasakoja Jurgita. Kalytė pasirodė besanti labai ramaus būdo, kartais pamiršdavai, kad ji tame pačiame kambaryje. Jai nuolatinių namų ilgai ieškoti neteko – jau po dviejų savaičių Jurgitai paskambino maloni moteris kaip tik ieškanti savo draugijai nedidelio ramaus šuns.
„Jos kelionė iki naujų namų man tapo tikru košmaru. Buvo labai karšta diena, Tuci buvo pavyzdinga keleivė, todėl važiuodama automobiliu pravėriau langą. Įstrigau automobilių spūstyje pačioje judriausioje Vilniaus gatvėje, visąlaik ramiai gulėjusi Tuci man pajudėjus iš vietos supanikavo ir iššoko pro langą. Šokau iš mašinos, pradėjau jos dairytis, kiti vairuotojai ėmė piktai pypsenti, kad trukdau eismui“, – pasakojo Jurgita. Jurgita su šeima ir draugais šuns ieškojo visą vakarą, iškart ėmėsi kabinti skelbimų, apie paiešką paskelbė internete.
„Teko Tuci laukusiai moteriai pranešti liūdnas naujienas. Po kelių dienų ji paskambino pati ir pranešė, jog priglaudė kitą šunį. Kiekviena diena be Tuci buvo tikra kankynė, labai išgyvenau, kad galėjo pakliūti automobiliui po ratais. Būdama baikšti ji galėjo nubėgti bet kur, su kiekviena diena surasti Tuci atrodė vis labiau neįmanoma“, – pasakoja Jurgita.
„Vieną dieną sulaukiau mamos skambučio. Mama atrodė labai susijaudinusi. Iškart pasisveikinusi ji išbėrė „nepatikėsi, kas nutiko“. Įkvėpiau ir išgirdusi žodžius „tavo šuo grįžo“ iš tikrųjų negalėjau patikėti. Perklausiau, ar ji tikrai kalba apie Tuci, ar jie nieko nesumaišė, gal ten kitas šuo. Tuo tarpu mama nuolat kartojo, kaip ji pati netikėtai pamatė Tuci tupinčią prie namų durų. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip Tuci, nepažinodama Vilniaus, sugebėjo nuo Geležinio Vilko gatvės apie 10 km parbėgti iki mano namų. Tuci grįžo po trijų dienų“, – stebisi Jurgita.
Grįžus Tuci, Jurgita naujų šeimininkų jai nebeieškojo. „Pagalvojau, kad jeigu ji grįžo, vadinasi, čia ir turi būti jos namai. Šeimininke pasirinko ji mane. Tik su manimi nustodavo blaškytis, nusiramindavo, kitų nelabai klauso, tuo tarpu manęs – besąlygiškai“, – pastebi Jurgita.
Tuci šeimininkė pasakoja, kad kartą po ilgų įkalbinėjimų leido tėvams pusdieniui nusivežti kalytę į sodybą. „Nors iš pradžių buvo neramu, vėliau pagalvojau, kad jai tai bus puiki proga praleisti laiką gryname ore. Tačiau tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kadangi tėvams nuvažiavus, Tuci išlipo iš automobilio, nubėgo prie namelio, apsiuostė, norimo kvapo nerado ir ramiai keliuku pradėjo žingsniuoti namų link. Tėvams prireikė begalės pastangų ją pagauti. Esu tikra, kad mane ir Tuci sieja ypatingas ryšys“, – pasakoja Jurgita.
Po savaitės – staigmena
Jurgita pasakoja, kad po savaitės Tuci pradėjo apvalėti. „Veterinaras patvirtino įtarimus – kalytė laukėsi šuniukų. Taip po gero mėnesio vietoj vieno šuns namuose atsirado trys“, – šypsodamasi pasakoja Jurgita.
Patinėliams jau trys mėnesiai, gavę pirmą skiepą ir jau pasiruošę iškeliauti pas savo šeimininkus. Jurgita pasakoja, kad jie labai myli žmones, apkeliavę pusę Lietuvos ir vežant automobiliu problemų nekelia, o norėdami susitvarkyti tualeto reikaliukus, jau prašosi į lauką. Panašu, kad šunyčiai praaugs savo mamą, tačiau nebus aukštesni nei iki kelių.
Norintys tapti ypatingosios Tuci šuniukų šeimininkais arba tiesiog daugiau paklausinėti apie šunyčius, susisiekite su Jurgita skambindami tel.nr. 8 670 15627.