Vis dėlto praėję metai sportininkei nebuvo nupaišyti vien nesėkmėmis. Panevėžyje vykusiame Europos dviračių treko čempionate A. Trebaitė iškovojo du aukso medalius – komandų persekiojimo rungtyje bei omniume. Tiesa, pastarosios rungties auksas atiteko tik dėl draudžiamų preparatų vartojimo diskvalifikavus baltarusę Tatjaną Šarakovą.
Penktadienį Antverpene (Olandija) prasidedančiose Europos pirmenybėse kovos būtent „auksinėse“ distancijose.
– Šalies pirmenybės Panevėžyje buvo tarsi treniruotė prieš rimtus startus. Tai kokį tikslą keliate Europos čempionate?, – SportIN.lt pasiteiravo A.Trebaitės.
– Pagerinti tuos laikus, kuriuos parodžiau Lietuvos čempionate bei kuo geriau pasirodyti Europoje. Ten visai kitokia konkurencija nei Lietuvoje.
– Turbūt nenorėtumėt pasirodyti prasčiau nei praėjusių metų Europos pirmenybėse?
– Žinoma nesinorėtų, bet nežinau kaip bus (šypsosi – aut. past.). Panevėžyje buvo linksmiau, žymiai geriau, nes savi sirgaliai, namai.
– Specializuojate tiek plento varžybose, tiek treko varžybose. Kam teikiate pirmenybę?
– Iš tikrųjų pagrindinės varžybos yra treko. Startai plente nėra tokie svarbūs kaip startai treke. Startuoju ir plente, tačiau nedalyvauju svarbiausiose varžybose – pasaulio taurės varžybose bei pasaulio čempionatuose.
– Ne kartą treke teko griūti. Ar važiuodama nejaučiate baimės?
– Na taip, šiek tiek baisoka. Stengiuosi apie tai negalvoti bei neįsivaryti tokios paniškos baimės, tada viskas yra tvarkoje.
– Seniau svarbiausiose varžybose omniumo rungtyje startuodavo Vilija Sereikaitė. Kaip jūs atradote šią rungtį?
– Vilijai buvo trauma, todėl teko dalyvauti man. Pasirodžiau neblogai ir taip išėjo, jog toliau startuoju.
– Kokios savybės omniume svarbesnės – sprinterio ar ilgų nuotolių dviratininkės?
– O kaip jums atrodo? Tai matot kiek rungčių – šešios! Yra tiek sprinto rungčių, pavyzdžiui, vienas ratas ar 500 metrų, o taip pat yra persekiojimo ar grupinės lenktynės. Reikia būti labai universaliai.
– Kurios rungtys jums yra parankiausios?
– Kaip kada (šypsosi – aut. past.). Grupinės lenktynės yra laimės dalykas. Kaip pasiseka, kaip varžovės važiuoja... Būna, jog ir grupinės labai gerai sekasi, o būna, kad ir ratą ar 500 metrų gerai pravažiuoju. Nuo savijautos bei sėkmės daug kas priklauso. Yra trys grupinės lenktynės, kur sunku prognozuoti, kas gali atsitikti.
– Būtent grupinių lenktynių turbūt labiausiai prisibijote?
– Visos rungtys yra atsakingos: ir persekiojimas, ir grupinės. Per tą patį vieną ratą gali kažkur suklysti ir pravažiuot lėčiau, o tavo rezultatas bus ne trečias, bet dešimtas. Vos kelios šimtosios sekundės reiškia daug.
– Ar po to, kai nepatekote į Londono olimpines žaidynes, nedingo motyvacija sportuoti?
– Žinoma buvo liūdna, norėjau patekti... Bet kadangi griuvau, susilaužiau tą raktikaulį... Taip išėjo, būna juk visko, sportas toks dalykas.
