- Labai įdomu, kaip tavo galvoje užvirė mintis vienai tranzuoti po Europą?
- Mintis gimė studijų metais, ją bandžiau įgyvendinti du kartus. Turbūt kaip ir kiekvienas jaunas žmogus pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės, galvoti, ką gyvenime nuveiksiu. Tą momentą išgyvenau labai sunkiai, net susidūriau su mintimi, kad gyvenimas yra toks neįdomus, kad aš net nieko nebijau. Viskas atrodė beprasmiška. Tada supratau, jog žmonės dėl to, jog kažko bijo gyvenime, nepadaro daugybės dalykų, o aš nebijojau išbandyti kažko beprotiško.
Pirmąjį kartą savo idėją papasakojau grupiokui, jis pasakė, kad manęs vienos tikrai neišleis, pasisiūlė keliauti kartu. Dvi savaites tranzavome, kol pasiekėme Prancūzijoje esantį Taizė vienuolyną. Po savaitės mano bendrakeleivis susirado lietuvių grupę ir autobusu su jais išvyko atgal į Lietuvą, o aš tris mėnesius likau gyventi ten, kol galiausiai mane prispaudė reikalai, studijos ir teko grįžti į Lietuvą. Taip ir baigėsi mano kelionė ties Prancūzija, nepavyko pasiekti Ispanijos, nors labai to norėjau. Bet vos tik grįžusi visus metus jaučiau, kad kitąmet vėl vyksiu į kelionę, vėl tranzuosiu, kad pasiekčiau Ispaniją. Tada žinojau, kad tikrai keliausiu viena, nes taip žymiai lengviau tuo, kad nereikia derintis prie nieko, gali eiti kur nori ir sustoti kada nori.
- Kitą kartą keliaudama jau turėjai kažkokį detalesnį planą?
- Mintis, kad važiuosiu ir kur važiuosiu buvo. Taip pat buvo ir kontaktai žmonių, pas kuriuos ketinau apsistoti. Ir tiek. Dvi savaites prieš išvažiuodama pradėjau susirašinėti su jais. Tiesiog parašiau, priminiau, jog čia aš, trumpai papasakojau savo kelionės idėją ir visi šią mintį sutiko džiugiai, sakė, kad jei būsiu šalia, būtinai užsukčiau.
- Kontaktai - žmonių iš „couchsurfing“ (keliautojus ir jų lankomas vietines bendruomenes junginatis tarptautinis tinklas - DELFI)?
- Ne. Pažįstamų, su kuriais susipažinau keliaudama. Pavyzdžiui, teko praleisti vieną naktį Paryžiuje vienai. Vakare išėjau vakarieniauti nakvynės namų teritorijoje, visi svečiai sėdėjome prie vieno stalo, kalbėjome beveik visą naktį, ir po to vakaro apsikeitėme kontaktais. Būtent iš to vakaro turiu tris labai geras pažintis. Pas du vaikinus keliavau tranzuodama po Europą, kitam – japonui – esu pažadėjusi, kad vieną dieną aplankysiu jį Tokijuje.
- Vis dėlto savo kelionę pradėjai ne nuo Lietuvos. Kodėl taip sugalvojai?
- Nusprendžiau, jog Lenkija ir Vokietija per daug pažįstama, tad nenorėjau gaišti laiko, pasižiūrėjau, kur yra pigiausi lėktuvo bilietai ir nusipirkau bilietą į Belgiją, jis man kainavo apie šešiasdešimt litų į vieną pusę. Mano tranzavimas prasidėjo oro uoste, vos išlipus iš lėktuvo teko iškelti ranką. Ir, manau, kad taip yra daug geriau nei pradėti tranzuoti nuo Lietuvos. Žinoma, užsienyje tranzuoti sunkiau, ten kitokie keliai, juose ženklai, draudžiantys sustoti automobiliams arba eiti pėstiesiems, tad pagrindinis mano tranzavimas buvo nuo degalinės iki degalinės. Tiesiog eidavau pas žmones ir klausdavau, į kurią pusę jie važiuoja ir ar negalėtų pavežti.
- Ir viena šviesiaplaukė, mėlynakė mergina nesukeldavo žmonių nuostabos?
- Žinoma, kad sukeldavo. Dažnai sustodavo, klausdavo, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos, teiraudavosi ir kodėl aš čia taip, siūlydavo nupirkti traukinio bilietą. Atsakydavau, kad tai toks keliavimo būdas. Tranzuodamas tu esi priverstas susipažinti su žmonėmis, juk įsėdusi į automobilį netylėsi. Taip teko pažinti daug nuostabių žmonių.
- Pamenu, jog savo tinklaraštyje rašei apie keistos išvaizdos vaikinuką su dredais, su kuriuo susipažinai keliaudama po Ispaniją. Kaip vystėsi jūsų pažintis?
- Viskas buvo labai įdomu, keista ir nestandartiška. Kai jis sustojo, man pasakė: „Tau pavyko susitikti su manimi laimingiausią mano gyvenimo dieną, ši diena yra man pati laimingiausia, nes baigiau dizaino studijas Barselonoje, išsikrauščiau iš namų ir nusipirkau šį autobusiuką, kurį pavadinau La Niña (liet. mergytė), o dabar ruošiuosi didžiausiai savo gyvenimo kelionei“. Pedro mane pavežė nuo Barselonos iki Saragosos. Po poros savaičių susitikome vėl ir leidomės į ilgesnę kelionę po pietinę Ispaniją link Portugalijos, taip keliavome gana ilgai, kol pajutome, kad pavargome vienas nuo kito, atsirado kalbos barjeras. Būdavo tokių dienų, kai jausdavomės lyg pensininkų porelė, kurie tarpusavy jau nebekalba, tad patraukėme savais keliais.
- Ar yra toks miestas ar šalis, kuris paliko didžiausią įspūdį?
- Barselona ir Strasbūras – nerealaus grožio miestas į kurį būtinai dar sugrįšiu.
- Po viso to, ką teko išgyventi buvusioje kelionėje, darosi smalsu, ar ryžtumeisi dar kartą viską pakartoti?
- Viena ne, nes, manau, jog kiekvienas važiuoja su tam tikra vidine motyvacija, noru pabūti su savimi, įrodyti sau, kad gali. Aš jau sau tai įrodžiau, todėl neberasčiau motyvacijos, kodėl turėčiau tai daryti dar kartą. Bet dabar su vaikinu planuojame kelionę į Ameriką. Jau turime ir bilietus lapkričio mėnesiui. Galbūt nusipirksime labai seną amerikietišką automobilį, kokius rodo filmuose, ir taip keliausim po Šiaurės Ameriką. Manau, tai kartu bus ir labai geras santykių patikrinimas, nes kelionė - geriausias būdas pažinti save ir tuos žmones, kurie su tavimi keliauja.
Kelionės niekada nedingsta iš mano gyvenimo, tiesiog jos auga, keičiasi kelionių kryptis bei keliavimo būdai.
- Visą tavo dienoraštį buvo nepaprastai įdomu skaityti, tik pasigedau nuotraukų. Ar kelionėse nefotografuoji?
- Ne, neturiu nieko bendro su fotografavimu. Aš turiu išjausti pačią akimirką. Man svarbūs ne vaizdai, bet pats bendravimas su žmonėmis, aš visada atsiminsiu, su kuo bendravau, apie ką šnekėjau ir kaip jaučiausi, o vaizdus visada galiu pasižiūrėti internete.
- Negalvoji išleisti kelionių įspūdžių knygos?
- Galvoju, turiu daug skatintojų, palaikytojų, ir rėmėjų. Esu pradėjusi rašyti, bet supratau, kad knyga dar nėra pilna. Nenoriu rašyti tos vienos kelionės istorijos, be to, man dar iki dabar ateina daug atgarsių iš vidaus, ko aš išmokau ir patyriau toje kelionėje. Kai sėdi ant šaligatvio ir verki, o džiaugsmas apima dėl visai paprastų dalykų, kad ir tokių – kai gauni progą išsiplauti galvą. Toje kelionėje buvo visko: buvo ir sunku, bet paskui kaip buvo lengva. Dar iki dabar ateina tie įspūdžiai ir supratimas, ką patyriau. Manau, kad dar reikia trupučio laiko, kad ta knyga būtų baigta.
- To ir linkiu, ir apskritai žaviuosi tavo optimizmu. Tau pačiai tikriausiai daug reiškia tikėjimas?
- Aš Taizė miestelyje atradau labai daug įžvalgų. Visada tikėjau, kad jausmas viduje, tas tikėjimas, kad viskas bus gerai yra labai svarbus. Pirmiausia reikia tikėti savimi, kad esi stipri. Kai gali pasitikėti savimi, gali pasitikėti ir aplinkiniais, nes kaip tikėsi, taip ir bus. Tas mano tikėjimas, kad viskas bus gerai visur ir vedė. Žmonės stebėdavosi, kaip aš taip galiu pasitikėti žmonėmis, kai pasaulis toks žiaurus, o aš atsakydavau, kad kaip aš tikėsiu, kaip aš pati priimsiu žmones, taip ir jie elgsis su manimi. Kaip galima ką nors blogo padaryti žmogui, kuris šypsosi ir tiki?
- Sveikintina pasaulėžiūra. Ją taip pat atradai keliaudama?
- Manau, kad kiekvienas su laiku tai atranda – tie, kurie eina į priekį, o kelionės ir tie momentai padeda greičiau į tai įsijausti, jose esi priverstas gyventi čia ir dabar.
