Po Verbų sekmadienio iš savo kampo išjuda šluota - pradeda priešventinius šokius. Iki Didžiojo ketvirtadienio stengtasi susitvarkyti: šventę dera sutikti geroje aplinkoje, išsišvarinus, susitvarkius, išsivalius alei dulkelės, alei voratinkliuko.
Velykų rytą žiūrėta į saulę: ji labai gražiai tekanti, šokanti, keičianti apdarus. Vienas sidabro, antras aukso, trečias - rugių. Sidabras - dvasios tyrumas, auksas - turtai, rugiai - duona, sotis, namų priteklius. Pagal Velykų orus spėdavo, kokie bus metai, kokia vasara. Po procesijos skubėdavo namo, kad kuo greičiau parlėktų su Velykų žinia, kad pirmieji tais metais nudirbtų visus darbus. Velykų pusrytis - gana vėlyvas. Po jo eita nusnūsti, todėl iki pirmosios Velykų dienos vakaro nevaikščiota į svečius.
Velykų stalas - pasidalijimo stalas. Pasak etnologės Kadžytės, mūsų senoliai paruošdavo visko po dubenį, nors prie stalo sėsdavosi gausi šeimyna. Ir margučių būdavę ne pintinėmis. Pusryčiams - po vieną. Kai kur motina vieną margutį padalydavusi į tiek dalių, kiek prie stalo sėdėdavę žmonių. Margučio dalijimas su gerų metų palinkėjimu, taip pat kiaušinio daužimas - apeiginiai veiksmai.
Ant stalo būdavę sviesto, sūrio, pyrago. Tipiškas Velykų valgis - veršelio kumpis, nes apie tą laiką karvės atsiveda veršelius. Seniau per šias šventes nevalgyta paukštiena, turbūt pagerbiant paukštį ir kiaušinį. "Tai senų laikų atminimas, kai vertėmės dar ne žemdirbyste ir gyvulininkyste, o medžiokle ir žvejyba, - pasakoja Kadžytė. - Žmonės laukdavo, kada parskris paukščiai, sudės kiaušinėlius ir motinos galės pamaitinti vaikus, kol visi sulauks šviežios žolės".
Velykos švęstos keturias dienas. Kiekviena turėjo savo pavadinimą: Didžioji, Žalioji, Gegutės, Ledų. Sakyta: jei dirbsi Ledų dieną, t.y. trečiadienį, vasarą užeis kruša ir išmuš pasėlius. Tokiais "paskatinimais" būdavo įtvirtinamas prisakymas: "Šventes švęsk".
Plačiau apie tai skaitykite "Lietuvos žiniose"
