Bet man norisi pašokti jums savo šokį apie katedrą ir pasakyti, kad džiazas būtent ir yra itin estetiškai apmąstytas savo paties gyvuliškumas. Tegul man atleidžia, bet šį savaitgalį vadinome žmones tikraisiais gyvūnų vardais.
Šių metų „Vilnius Jazz“ aktyviai reiškė norą supažindinti klausytojus su Europos džiazu, juk mes pirmininkaujame Europos sąjungai, turim žinot, kas ką groja... Deja, penktadienio vakaro žvaigždžių, pasaulinio garsumo Bruselio džiazo orkestro „Graphicology“, kad ir kaip nepriekaištingai jie skambėjo, kad ir kaip šmaikščiais jie buvo iliustruoti komiksais, aš negirdėjau. Klausiau, mačiau, bet negirdėjau. Mano ausyse, pačia geriausia to prasme, klykė ir trankėsi seni vilkai: Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas. Ir viskas. Ir ką tu jiems. Nieko tokio, Bruselio orkestrą girdėjo kiti, geriau viską suprantantys.
Šeštadienio programą, skaitant iš eilės, sudarė William Hooker – Liudas Mockūnas, Sean Noonan ir styginių kvartetas, Osvaldo Balakausko parašytos „Pavasario psalmės“, ir prancūziškai teisingas Andy Emler MegaOctet‘as. Tokiuose festivaliuose pusę grožio kuria užkulisiai – plokštelių pardavėjai ir rūbininkės.
Po pirmos dalies sienas ramstantys melomanai suko ant piršto plokšeles ir kalbėjo, kad Williamas Hookeris ir Liudas Mockūnas buvo tai, dėl ko verta eiti į tokius festivalius. Sean Noonan tą vakarą pamiršo išgerti savo vaistus – tai yra komplimentas. Arkadijus Gotesmanas, Tomas Botyrius, Valerijus Ramoška, Daumantas Kirilauskas ir Švento Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas Donato Katkaus, Čiurlionio pastelėmis užspalvino „Pavasario psalmes“, kurioms kontūrus nupiešė Osvaldas Balakauskas. Tada atėjo prancūzai ir viską išpustė savo saksofonais, viską sušlavė būgnų šluotelėmis, o rūbininkė Ieva tą vakarą iš darbo grįžo vėliau.
Sekmadienį, po Euan Stevenson Vilniaus kvinento ir „Vilnius Jazz young power“ konkurso nepatikrintais duomenimis į Rusų dramos teatro duris beldė Dievas, ir prašė jo bijot ir negrot tos velnio muzikos. Velnias paaiškino, kad čia viskas suderinta, visi leidimai gauti, paskolino Dievui druskos ir atsisveikino iki kito karto.
O antroje dalyje žiauriai keistą gitarą visiems parodė ir ja grojo David Fiuczynski, jam mažiau keistais instrumentais padėjo Planet Microjam. Iš epitetų turėtų būti aišku, kad po visko norėjosi sėst ant „Vespos“ir lėkti be šalmo. Tą beveik ir padarėm. Jau vakarieniaujant kalbėjom, kad tokiuose festivaliuose apdovanojimus gauna jauni atlikėjai, būna pagerbti daug nusipelnę žmonės, bet taip nuoširdžiai norėtųsi nusiųsti paprastą „Ačiū“ Antanui (Antanas Gustys, festivalio organizatorius - DELFI).
Ačiū, Antanai. Už tai, kad biuruose vietoj žmonių dabar sėdi barsukai ar kiti simpatiškesni gyvūnai. Kad plaukuose pilna spyglių, kad tūkstantį kartų tame laukiniame džiaze, o tuo pačiu ir Europoje pasiklydom. Kad net spėjo atsibost tas Tavo džiazas. Estetiškai apmąstyti vidiniai žvėrys (demonai ir šventieji taip pat) tuoj vėl užmigs, o pabus kitais metais.
Savaitgalio įspūdžiai iš „Vilnius Jazz Festival“ renginių - M. Mirošnikov nuotraukos: