Organizacija „HelpAge International“ pirmą kartą paskelbė „Global AgeWatch” indeksą, kuriame palyginama 91 valstybė ir jose gyvenančių vyresnio amžiaus asmenų socialinė ir ekonominė gerovė (pajamos, sveikatos būklė, išsilavinimas, darbas, įgalinanti aplinka).
Lietuva tarp šių valstybių užima 50 vietą. Geriausia senoliams gyventi, tyrimo duomenimis, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Olandijoje ir Kanadoje. Blogiausia – Afganistane, Tanzanijoje, Pakistane, Jordanijoje ir Ruandoje.
Skelbiama, kad pernai vyresni nei 60 metų asmenys sudarė 21,3 proc. Lietuvos populiacijos. 2030 m. šios amžiaus grupės asmenys sudarys 25,8 proc. gyventojų, o 2050 m. - jau 32,2 proc. Indekso skaičiuotojai įspėja, kad daugelyje Rytų Europos šalių 2050 m. apie trečdalis gyventojų bus vyresni nei 60 metų.
Skaičiuojama, kad šiuo metu vyresnių nei 60 metų gyventojų skaičius pasaulyje panašus į vaikų iki penkerių metų amžiaus skaičių. Tačiau 2050 m. vyresnių gyventojų nei 60 metų bus jau daugiau nei jaunimo iki 15 metų.
Jau po dešimties metų pasaulyje turėsime daugiau nei 1 mlrd. vyresnių nei 60 metų gyventojų.
„HelpAge International“ ataskaitoje pabrėžiama, kad šalies didesnis ekonominis išsivystymas dar nereiškia, kad joje vyresnio amžiaus žmonėms gyventi geriau. Pavyzdžiui, Šri Lankos, Urugvajaus, Čilės ir Naujosios Zelandijos vieta sąraše daug geresnė nei būtų galima tikėtis atsižvelgiant vien į bendro vidaus produkto (BVP) rodiklį. Taip pat skelbiama, kad, pavyzdžiui, Rusijoje ekonomikos augimas didesnės naudos vyresnio amžiaus žmonėms neatnešė.
Pirmas žingsnis – keisti požiūrį į vyresnio amžiaus gyventojus
„Tolimas strategijas lengva daryti, nes jos niekuo neįpareigoja, o šiandienos klausimams spręsti reikia pastangų ir pinigų“, - komentavo jis.
R. Lazutka pastebėjo, kad visuomenės senėjimas Lietuvoje stipriai susijęs su emigracija ir gimstamumo mažėjimu. Sociologas spėja, kad dalis vyresnio amžiaus žmonių gali išvažiuoti į užsienį, nes juos prižiūrėti gali pasiimti emigrantai.
„Seniems žmonėms reikalinga ne tik finansinė pagalba, kurią siunčia emigrantai, bet ir priežiūra. Gali būti, kad išvažiavusiems gyventojams teks tėvus pasiimti ir tai gali būti geresnė jiems alternatyva, nei samdyti ką nors tėvus prižiūrėti“, - svarstė pašnekovas.
Ekonomistas tiki, kad senėjanti visuomenė privers keisti ir požiūrį į vyresnio amžiaus žmones.
„Anksčiau buvo fizinis darbas paplitęs ir tai (senatvė – DELFI) buvo siejama su juo, bet dabar fizinis darbas sudaro mažumą. Todėl senatvės riba nebėra tokia aiški“, - teigė jis. Be to, kai kuriose profesijose amžius ir patirtis yra didesnis pranašumas nei jaunystė.
„Yra stereotipų, kad pagyvenę žmonės ne tokie imlūs naujovėms, mokymuisi, bet bandoma aiškinti, kad tai priklauso nuo mokymo metodikų. Jos anksčiau buvo kuriamos turint omeny, kad mokosi vaikai ir jaunimas, bet jei sukurtume metodikas, pritaikytas pagyvenusiems žmonėms, tai rezultatai gali būti kitokie“, - nuomonę išsakė R. Lazutka. Pavyzdžiui, tokios metodikos galėtų būti pagrįstos ne atmintimi, o daugiau asociacijomis, kurios labiau priimtinos vyresnio amžiaus žmonėms dėl jų patirties.
Ekonomistas taip pat bandė įžvelgti teigiamų senėjančios visuomenės bruožų pastebėdamas, kad tai gali sukurti daugiau galimybių verslui.
„Žinoma, tam tikrų paslaugų paklausa augs, bet čia svarbu pagalvoti ir apie žmonių ekonomines galimybes. Nebūtinai senelių namai turi būti valstybiniai, gali būti ir privatūs, bet svarbus klausimas – kas mokės. Yra žinoma pavyzdžių, kai tam tikrose valstybėse privačios nekilnojamo turto bendrovės teikia senų žmonių priežiūros paslaugas, nes statydami namus pirmus aukštus numato pagyvenusiems žmonėms, o paskui nenori verslo atiduoti kažkam kitam“, - pasakojo ekonomistas.
Kalbėdamas apie švietimo sistemos priderinimą senėjančiai visuomenei specialistas vėl priminė pinigų klausimą: „Mes ir taip ruošiame socialinių darbuotojų daug, bet girdime, kad algos yra mažos. Svarbu ne tai, kiek ruoši, bet ar jie eis dirbti toje srityje“.
Įtampa tarp kartų jaučiama
2012 m. žurnale „Gerontologija“ Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovės Daivos Skučienės straipsnyje pastebima, kad „senųjų“ Europos šalių pensininkai jaučiasi geriau nei „naujųjų“ narių.
„Pagal atskirus subjektyvios gerovės aspektus Lietuvos pensininkų vertinimas yra panašus kaip Lenkijos, Rumunijos, Portugalijos, Kipro, Italijos ir keliais socialinės apsaugos sistemos rezultatų vertinimo kintamaisiais kaip Latvijos. Palyginamuoju aspektu tarp Europos šalių Lietuvos pensininkų subjektyvi gerovė yra žema“, - konstatuoja mokslininkė.
Straipsnyje skelbiama, kad Lietuvos pensininkai savo sveikatą vertina blogiausiai, lyginant su kitomis Europos šalimis. Taip pat rašoma, kad trečdalis pensininkų Lietuvoje mano, kad pensija yra problema, socialinių paslaugų kokybė žema, jaučia įtampą tarp pagyvenusių ir jaunų žmonių.
D. Skučienės teigimu, pagyvenusių žmonių gerovės pojūtį lemia pakankami finansiniai ištekliai, gebėjimas būti aktyviems, žinojimas, kad gaus reikiamą priežiūrą, kai jos reikės. Vis dėlto jie sugeba ir prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.
2010 m. tame pačiame žurnale „Gerontologija“ A. Juozulynas, A. Jurgelėnas, R. Filipavičiūtė ir kiti yra pabrėžę, kad visuomenei senstant itin svarbu laiku keisti sveikatos bei socialinės politikos tikslus.
Moksliniame darbe pastebima, kad fizinės ir psichologinės gyvenimo kokybės suvokimui didžiausią įtaką daro pajamų stygius. Pasak straipsnio autorių, namų aplinka ir būsto komfortabilumas didesnės įtakos gyvenimo kokybei neturi.
