Kaimynystė paprastai suvokiama kaip draugiškas bendradarbiavimo ryšys. Tai skiriasi nuo buvimo tiesiog greta vienas kito arba, dar blogiau, priešiškame gretume.
Tokią priešiško gretumo žymę prisiėmė šių dienų Rusija, piktai susirūpinusi, kodėl jos buvusios žemyninės kolonijos vis labiau linksta į Europą, ne į Aziją arba Eurazijos miražą. Ir štai, tas buvusios metropolijos pyktis dabar nukreipiamas į vieną pasirinktą ES valstybę narę – Lietuvą.
Politiškai motyvuotas Kremliaus puolimas, nukreiptas atsikeršyti mūsų ūkiui griaunant prekybą ir ryšius, yra iššūkis Europos Sąjungai kaip visumai – ar ji atsakys kaip vieninga jėga?
Mūsų šios dienos debatai galėtų būti tiksliau nusakyti: tai ne Lietuvos sunkvežimių ant Rusijos sienos padėtis, bet neįmanoma padėtis ties Europos Sąjungos – Rusijos siena.
Kalbėkime ne apie Rusijos – Lietuvos prekybinius santykius, bet apie Europos Sąjungos prekybą su Rusija. Ir nuostoliai, kuriuos Lietuva skaičiuoja dėl savo europietiškos politikos, yra Europos nuostoliai.
Lietuvos transporto kompanijos yra Europos kompanijos. Tarp kitko, jeigu ES pasidalytų Lietuvos nuostoliais patirtais dėl jos vykdomos europinės Rytų kaimynystės politikos, tai būtų visai teisinga ir politiškai efektyvu. Kremlius greičiau suvoktų, kad jam pačiam žalingas Lietuvos engimas neturi nė trumpalaikės prasmės.
Tradiciškai Kremlius tebegalvoja, kad puldamas pavienes ES šalis ir ignoruodamas Sąjungą, jis įtvirtina savo klaidingą vaizdinį: neva Europos Sąjunga yra politiškai suskilusi ir neįgali veikti išvien. Padėkime, kad ši pažiūra išnyktų, liktų vien praeityje. Toks būtų mūsų gražiausias įnašas į geresnę Europos ateitį.