Juk dar niekuomet nebuvo taip, kad mūsų šalies priešams Maskvoje nebūtų reikėję net nieko daryti – užteko kelių žodžių ir Lietuvoje ėmė reikštis akivaizdžios panikos ir ją lydinčių tarpusavio rietenų bei tokiais atvejais neatsiejamos kaltųjų paieškos ženklai.
Visai gali būti, kad, kai Jūs skaitysite šias vėlų pirmadienio vakarą mano rašytas mintis, padėtis dėl tariamo naujo Rusijos ekonominio karo prieš Lietuvą etapo bus iš esmės pasikeitusi. Tačiau tokią riziką renkuosi sąmoningai, nes būtent pirmadienio vakarą mūsų šalis, bent jau žvelgiant iš šalies, turėjo atrodyti groteskiškai.
Maža to, visi bent kiek labiau besidomintys, net nesirausdami bekraštėje Rusijos informacinėje erdvėje, iš tos pačios Lietuvos žiniasklaidos, galėjo sužinoti, kad jokių nurodymų stabdyti mūsų šalyje pagamintų pieno produktų importą į Rusiją nėra gavusi ir didžiosios kaimynės muitinė. Ir tai dar ne viskas – Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos tarnyba, kuri išduoda pieno produktų importo į šalį leidimus, oficialiai pareiškė jokių duomenų, kuriais remiantis šiuos leidimus galėtų sustabdyti, nėra regėjusi.
Tačiau panašu, kad mūsų šalyje daugelis lyg susitarę norėjo girdėti kitką – Rusijos vyriausiojo sanitaro Genadijaus Onyščenkos viešai paskelbtą, bet iki vakaro jokiais faktais taip ir nepatvirtintą žinią, kad Lietuvoje pagamintų pieno produktų importas į Rusiją stabdomas. Visi staiga lyg ir pamiršo, kad panašiais grasinimais G. Onyščenka švaistosi jau kone mėnesį, tad prieš skelbiant, kad jie ėmė pildytis, vertėtų palaukti bent menkiausių tai patvirtinančių faktų.
Lietuvai tokia logika tapo nebepriimtina. Politologai aptarinėjo paskelbto, bet taip ir nepradėto karo priežastis bei padėtį, kurioje atsidūrė mūsų šalis. Kai kurie net ėmė gąsdinti, kad iki lapkričio pabaigoje Vilniuje numatomo vadinamojo Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo padėtis tik blogės. Ekonomistai skubėjo skaičiuoti būsimus nuostolius ne tik pienininkams bei vis dar sunkumus pasienyje su Rusija patiriantiems vežėjams, bet ir visai Lietuvos ekonomikai.
Dar toliau žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė – ji pareiškė, kad susidariusi situacija yra „pirmas rimtas išbandymas jau beveik metus dirbančiai Vyriausybei“. O kad niekas nesuabejotų, ką ji turi galvoje, šalies vadovė viešai apkaltino ministrų kabinetą neveiklumu. Esą D. Grybauskaitė jau anksčiau įpareigojusi Vyriausybę imtis visų įmanomų priemonių dėl padėties su Rusija normalizavimo, tačiau tos priemonės iki šiol neišnaudotos. Žinant prezidentės būdą, galima nujausti, kad toks pareiškimas daugelio žmonių sąmonėje prilygo (gal to ir siekta?) grasinimui, kad toliau taip tęsiantis priemonių jau imsis ji. Tik, žinoma, ne prieš Rusiją, o prieš tuos „neveikliuosius“.
Tikimybė, kad tai atsitiks net vėlų pirmadienio vakarą buvo ne didesnė negu galimybė, kad viskas ir liks tik grasinimais. Tad apie informacinius karus taip dažnai pastaruoju metu kalbančiai Lietuvai tikrai vertėtų bent jau pabandyti į viską pažvelgti tokių karų architektų Rusijoje akimis.
Ar ne apie tai Maskvoje svajojama? Ar ne smagu žinoti, kad sumaištį Lietuvoje galima sukelti kone iš nieko? Kad šaltakraujišką ir faktais paremtą padėties analizę mūsų šalyje lengvai užgožia nevaldomų emocijų ar net panikos ženklai? Kad, užuot susitelkus ieškant išeities ir veikiant (bent jau ginantis) bendru frontu, nedelsiant prasideda pigus politikavimas ieškant atpirkimo ožių?
„Maskva neabejotinai seka mūsų žiniasklaidą ir virtualią erdvę bei pasinaudos tiek vidinėmis įtampomis, kurių Lietuvos politikoje netrūksta, tiek ir potencialiai neapskaičiuota reakcija“, – kone vienintelis iš viešai komentavusiųjų apie pirmadienio Lietuvos reakcijos grėsmes įspėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis. Tačiau jo mintys skambėjo lyg balsas tyruose.
Paradoksalu, bet pavyzdį, kaip reikia efektyviai reaguoti panašių Rusijos atakų (tiek informacinio ar psichologinio puolimo, tiek ir realių problemų vežėjams atvejais) Lietuvoje rodo dar visai neseniai santykių su Rusija srityje ypač susimovusi Vyriausybė.
Taip, taip. Dabar jau turbūt net premjerui Algirdui Butkevičiui ir užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui teks pripažinti, kad, skelbdama santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką, jų Vyriausybė tikrai smarkiai klydo.
Maža to, aš ir pats įtariu, jog, pavyzdžiui, energetikos srityje, ko gero, tik prezidentės pozicija yra pakankamas saugiklis, kad ši Vyriausybė nenuslystų į Lietuvai brangiai kainuoti galinčius sandorius, kai valdančiosios koalicijos ar Vyriausybės trumpalaikė politinę nauda būtų mainoma į ilgalaikius visos Lietuvos interesus.
O kai prezidentė be jokių argumentų tėškia, kad ši Vyriausybė nieko nedaro Rusijos pradėto ekonominio karo akivaizdoje, aš labiau linkęs tikėti net ne pačiu A. Butkevičiumi ar jo ministrais, o tiesioginius nuostolius patiriančiais vežėjais. Ir jie tikrai nekritikuoja Vyriausybės dėl neveiklumo.
Iš savo šaltinių netgi teko girdėti, kad buvo momentas, kai vežėjai ėmė prašyti Užsienio reikalų ministerijos, kad ši būtų kiek mažiau aktyvi – esą per didelis Lietuvos valdžios kišimasis gali tik pakenkti, o jie bandys problemas spręsti savo keliais. Be to, būtent vežėjai drįsta net viešai pataisyti šalies vadovę, kad bylai prieš Rusiją Pasaulinėje prekybos organizacijoje Vyriausybė rengiasi, o jie patys tam renka medžiagą. Niekas nepaneigs ir to, kad bene pirmą kartą santykių su Rusiją istorijoje vežėjų problemos buvo pakankamai greitai perkeltos iš Lietuvos ir Rusijos į Rusijos ir Europos Sąjungos lygį.
Tiesą sakant, nelabai ką daugiau šioje situacijoje Vyriausybė ir gali nuveikti. Na nebent A. Butkevičiui būtų verta pabandyti problemas spręsti tiesiogiai su Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Mat šis, kaip ir prezidentas Vladimiras Putinas ar apskritai Kremlius, mano įsitikinimu, nėra nei Lietuvos vežėjų problemų nei G. Onyščenkos paskelbto karo iniciatoriai.
Kad ir kaip mums sunku tuo patikėti, Rusijos valdžia tikrai nėra vienalytė ir sprendimai ten priimami toli gražu ne vien Kremliuje. Bet tai jau kita tema, prie kurios ir sugrįšiu kitą kartą.
