Kino kūrėjas kviečia viso pasaulio žiūrovus į neįtikėtiną kelionę po atvirą kosmosą, kurioje teks išgyventi pusantros valandos įtemptos kovos už gyvybę ir savo akimis pamatyti žmogaus prigimties esmę, kuri lydi visą žmoniją nuo pačios jos pradžios.
Apie ką mes čia…
Daktarė Stoun pirmą kartą savo gyvenime išsiruošia misijai į atvirą kosmosą, kuriai vadovauja legendinis Metas Kovalskis. Viskas klostosi gerai, be nesusipratimų, todėl misijos dalyviai greitu metu išsiruošia grįžti į Žemę. Deja, netrukus jie pakliūna į rimtą bėdą, kurios pasekme tampa spąstai, tad viltis sugrįžti namo akimirksniu sud8žta į šipulius…
Kūrinio vidus
„Gravitaciją“ būtų galima įvardinti kaip patį geidžiamiausią metų projektą vien dėl to, jog jo premjera buvo nukelta keturis kartus ir, žinoma, Cuaronas itin kruopščiai kūrė juostą, tad jam prireikė gerų trejų metų įgyvendinti savo užmojį. Filmą gaubė paslaptis ir tvyrojo nežinia, ar sulauksime šedevro, ar dar vieno bandymo pasipuikuoti prieš kitus kino kolegas, pristatant efektingus vaizdus su minimaliai išreikštu turiniu. Galima drąsiai sakyti, jog režisierius sukūrė filmą, kurį galima statyti šalia Stanley Kubricko „Kosminės Odisėjos“ ir Andrejaus Tarkovskio „Soliario“, nes jo lygis beveik siekia šiuos kino meno šedevrus.
Galbūt kažkam gali pasirodyti, jog tai dar vienas išgyvenimo trileris, kurio veiksmas persikelia iš Žemės į atvirą kosmosą, tačiau tai bus visiškai klaida. Filme galima įžvelgti tiek daug įvairiausių metaforų, jog jis iš karto tampa filosofiniu kūriniu, prilygstančiu, pavyzdžiui, T. Mallicko „Gyvybės medžiui“. Filme matomas puikus atgimimo ir reinkarnacijos vaizdas, kuris perteikiamas taip simboliškai ir vaizdingai, kad susidaro nejaukus ir kartu intriguojantis įspūdis.
Po reinkarnacijos ir žmogaus apsivalymo proceso ateina eilė karmos atvaizdavimui. Labai pagirtina, jog režisierius sugebėjo taip subtiliai užsiminti apie šį reiškinį, viso filmo metu išlaikė nežinomybę dėl vieno ar kito veikėjo likimo. Dėl tokių puikių vizijų galima prieiti prie išvados, jog kartu gauname ir žmonijos gyvenimo prasmės vaizdą bei gimstamumo išraišką. Taip režisierius, kuris labai kritiškai atsiliepia apie abortus, pasistengė neakivaizdžiai apeliuoti į tai, jog vaikų žudymas atneš vien tik utopinę ateitį visai žmonijai.
Veiksmo prasme viskas taip pat atlikta solidžiai, o žiūrint į išgyvenimo dramą, įtampa tiesiog nepaleidžia nuo pradžios iki pačios pabaigos. Klyksmai ir veikėjų kančios suteikia savito adrenalino - girdime ne tik plakančią daktarės Stoun širdį, bet ir savo. Tokiais momentais kartu su pagrindinės veikėjos maldomis, pritrūkstame oro ir patys, nes tiesiog atsiduriame atvirame kosmose. Tokiais magiškais kino triukais režisierius taip prikausto dėmesį, jog nesinori palikti kino salės pasibaigus šiai didingai kelionei.
Vienas vienintelis momentas, nepatikęs visame filme, tai kvailas ir kartu netinkantis tokiam rimtam darbui amerikietiškas banalus humoras. Suprantama, jog scenose rodomi amerikiečiai, tačiau galima buvo apsieiti be banalybių, nes tai tik trukdė mėgautis filmu. Patys veikėjai išreikšti gerai, nors žinoma, tik du ir buvo, tačiau šis duetas tikrai stiprius. Viena isterikė, o kitas - ramus kaip belgas. Toks mišinukas leidžia režisieriui manevruoti ties įvairiais buitiniais dalykais, aptariamais filmo personažų. Veikėjai atsiskleidžia visapusiškai, ypač puikus, kone tobulai pateiktas Stoun portretas primena filmą „Svetimas“ ir Elen Riplį veikėją. Galima su džiugesiu pranešti, jog su daktarės veikėja kine pagausėjos stiprių moterų portertų.
Apibendrinus, Alfonso Cuaronas pateikia kino pasauliui dar vieną malonią staigmeną, kuri po kelių mėnesių bus atitinkamai įvertinta Kino Akademijos. Na, ir dar tenka pripažinti, jog „pasaulio karalius“ Jamesas Cameronos buvo teisus, sakydamas, jog tai geriausias visų laikų filmas apie kosmosą, kuris ateityje bus įtrauktas į kino paveldą.
Techninė juostos pusė
Tobulesnio vizualinio konteksto dar neteko matyti. Žinant tai, jog nemažai scenų buvo nufilmuota atvirame kosmose, nenuostabu, jog galutinis vaizdas ne tik keri akis, bet tiesiog sukelia nuostabią isteriją viduje. Specialieji efektai nepriekaištingi ir dabar, jau pamačius šį filmą galima drąsiai rėkauti, jog kol kas niekas nėra sukūręs geresnių ir natūralesnių.
Trimatis vaizdas irgi aukštumoje, gaila, kad neteko įvertinti filmo IMAX‘e, tačiau net ir paprastame 3D galima įžvelgti grožį. Kokybiškai apdorotas vaizdas - tai dar vienas didelis pliusas, suteikiantis šiam filmui stulbinančio šarmo.
Už atmosferos ir filmo vizualinio grožio pateikimą dėkojame penkias Oskaro nominacijas turinčiam operatoriui Emmanueliui Lubezkiui, kuris šiais metais nusipelnė Kino Apdovanojimo labiau už visus kitus. Meistriškas darbas – tai ne tik vizualiai apdorotas filmo grožis, bet ir sugebėtos atskleisti visų veikėjų emocijos. Vien kokie meistriški kameros veiksmai pokalbio scenoje tarp daktarės ir Meto... Įspūdingas kameros šou, kuris dar po peržiūros ilgai gyvena atmintyje.
Garso takelis taip pat aukštumoje. Stiprūs ir kartu ramūs muzikiniai kūriniai kaitina kraują su kiekvienu akordu. Muzika puikiai priderinta prie kiekvienos scenos. Prie bendros gerovės prisideda ir puikus garso montažas, kuris sugebėjo kelti bangas viduje ir tuo pačiu neleisti ramiai kvėpuoti peržiūros metu. Viskas atrodo taip lyg pats išgyventum kiekvieną kančios akimirką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmą galima priimti kaip dviejų aktorių šou, kuris galiausiai virsta į Sandros Bullock solo. Tokie filmai labiau ir žavi, kai vienas ar du aktoriai sugeba ant savo pečių perteikti visas režisieriaus idėjas. Panašų vaizdą matėme 2009 metų filme „Mėnulis“.
Oskaro laureatė Sandra Bullock, kuri labiausiai asocijuojasi su komedijomis, vėl iššauna lyg iš patrankos ir sukuria patį stipriausią savo karjeros personažą. Būkime atviri – tai tobuliausias aktorės pasirodymas kine. Jos dėka buvo perteiktos vos ne visos filme sukeltos idėjos, todėl nenustebsime, jeigu ji gaus Oskaro nominaciją už geriausią moters vaidmenį.
George Clooney, kuris ir čia nepraleido progos savimi pasipuikuoti, irgi suvaidino labai įtikinamai. Nusileido S. Bullock, tačiau bendrai jo personažas spindėjo didele išmintimi ir ramybe filmo metu. Profesionalus aktoriaus darbas, kuris gal ir nebus įvertintas kino profesionalų, tačiau didelė pagarba jam jaučiama vien už dalyvavimą stipriame projekte.
Verdiktas
„Gravitacija“ – tai stiprių metaforų apie gyvenimo prasmę, reinkarnaciją, karmą mišinys, kuris virsta į genialiai papasakotą, atvirame kosmose vykstančią išlikimo istoriją su neįkainojamais vaizdais, kerinčiais nuo pradžios iki didingo finalo. Peržiūros metu kartais net pritrūksta oro iš jaudulio ir nuostabos, kurias dovanoja genialusis Alfonso Cuaronas.
Bendras vertinimas: 10/10