Iš pradžių turėdavome santykius kartą ar du per mėnesį, vėliau kartą per du-tris mėnesius ir rečiau. Pralėkė 15 metų, o aš vis užmiegu skaudančia dūšia vos ne kas vakarą.
Įjungiu mygtuką „viskas gerai“, šypsausi ir gyvenu toliau.
Mes rūpinamės dviem mūsų nuostabiais vaikais, vienas kitu, kartu geriame arbatą, einame pasivaikščioti, bet man to nepakanka ir graužiu save, kad gal aš kažko nepadarau. Esame kambariokai.
Kasdien tariam vienas kitam „Myliu“, bet mane tai jau skaudina, nes tas „Myliu“ yra ne toks tikras arba kardinaliai pasikeitęs. Tai aš vis būdavau tas žmogus šeimoje, kuris prieina apkabinti, pabučiuoti ir prisiglausti ir man labai reikia to, bet paskutinius keletą mėnesių nustojau tai daryti, nes atsako nebuvimas skaudina.
Bandau išmokti gyventi kitaip, keisti savo požiūrį, bet tai taip velniškai sunku. Pradedu svarstyti, kad gal man būtų lengviau gyventi jei išsiskirtume, nes be meilės gyventi negaliu. Aš myliu, bet to nepakanka, mane skaudina abejingumas. Žinau, kad mane myli, bet man nepakanka platoniškos meiles. Noriu būti laiminga 35-erių metų moteris, kurią bent kartą per savaitę vyras apkabintų ir bent jau pabučiuotų.
Mes tokia puiki šeima, ar bent visi taip mano, o mano vyras mėgsta tuo dar ir pasipuikuoti. Aš niekam ir nesiskundžiu, kad ne viskas auksu blizga ir mano dūšia verda ir kunkuliuoja iš širdgėlos, kad negaliu jaustis pilnavertiška moterimi. Nepadeda net romantiškos atostogos, nes tuomet atsiranda priežasčių, kodėl mano vyras kelia scenas ir pykstamės, bet tokių juokingai kvailų... Paskui apgailestauja ir man vėl tenka jį guosti.
Visa namų atsakomybė gula ant mano pečių. Vyras padeda namuose, bet nemoka mokesčių, netvarko kitų reikalų, nes nemoka arba, kaip aš suprantu, nenori mokytis. Jeigu pasiūlau, tai pyksta, kad neturi laiko ir pan. Laiko turi, noro - ne.
Šiuo metu daug dirbu ir mokausi, nes norisi kažkuo užpildyti savo gyvenimą. Vyro paprašiau, kad jis nuo kito mėnesio pradėtų rūpintis sąskaitomis ir kitais „popieriniais“ reikalais. Bandau jam tuo pačiu padėti ir kelti jo savivertę ir iš jo amžino „aš nežinau, negaliu, tau tai gerai, nes tu gali“ padėti tapti „aš galiu, pasistengsiu, išspręsiu tai“. Tas nenoras išmokti, prisiimti atsakomybę ir nuspręsti kažką. Pasidaręs nevaleika, nesirūpina savimi.
Pesimistas + optimistė lygu chaosui. Važiuojant mašina kritika kitų vairuotojų atžvilgiu liejasi laisvai...
Viskas susiveda į viena. Pavargau, kad ir kokia tolerantiška esu.
Noriu, kad mane apkabintų, kad gyvenant dviese nebūčiau vieniša ir kad sutuoktinis sumokėtų už elektrą, kad vakare atsigulus į lovą nereikėtų tyliai verkti į pagalvę. Kita vertus, bijau, kad žengus skyrybų link manęs niekas nesupras, nes mūsų tokia graži šeima, jaukus ir kvepiantys pyragais namai...
Ar įmanoma kažką pakeisti?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VYRAS NENORI MYLĖTIS
Kad jūsų situacija yra visuotinai paplitusi, yra akivaizdu. Pasaulis tiesiog choru skamba nuo moteriškų „jie visi ožiai, tinginiai, abejingi ir infantiliški“. Vyras, kuris ir uždirbtų gerai, ir lovoje tenkintų, ir vaikais rūpintųsi - tokia retenybė, kad tiktų Raudonajai knygai.
Dažniausiai situacija yra pusinė: gerai uždirba, bet retai būna namuose; kasdien mylisi, bet nesišneka; šnekamės, bet neturi pastovių pajamų; ir pagaliau taip, kaip pas jus: sako mylįs, bet beveik nesimyli ir sąskaitų neapmoka.
Situacija tokia universali, kad jūsų neturėtų nustebinti vienas egzotiškas paprotys, egzistuojantis mažoje Afrikos gentyje. Čia tam, kad pastotų, moteris turi santykiauti iš eilės su keletu genties vyrų. Paaiškinimas čia toks: pagal vietinį tikėjimą vieno vyro sėkla būna „per silpna“, o štai sujungus kelių vyrų sėklas, gaunasi „tikrasis“ palikuonis - toks, dėl kurio nebus gėda.
Tarsi iš anksto būtų daroma prielaida - vieno vyro bruožų rinkinys niekuomet nebūna pilnas, visuomet jam kažko trūksta. Ir antropologai, lygindami vyrų ir moterų skirtumus, pažymi: moterų tarpe nėra tokio plataus diapazono tarp labai defektiškų ir labai harmoningų asmenybių, koks yra vyrų tarpe. Vyrų tarpe daugiau ir ryškių genijų, ir ryškių kretinų.
Moterų tarpe požiūris į seksą nesiekia tokių didelių kraštutinumų. Tačiau yra labai daug vyrų, sureikšminančių seksą iki maksimumo, ir labai daug vienuoliškų natūrų, pasiruošusių save iškastruoti, kaip koks nors graikų krikščionių mistikas Origenas.
Todėl moteriai, susipažinusiai su vyru, yra didesnė tikimybė susirasti vyrą, ją nuviliantį, nei vyrui susirasti tokią tarp moterų.
O biologai bei medikai tai paaiškina štai taip: vyro lytinėse ląstelėse yra puse chromosomos mažiau, nei moterų, nes vyriška Y-chromosoma yra perpus trumpesnė už moterišką X-chromosomą. Kas reiškia, jog vyrai turi mažiau genetinės medžiagos. Ir vyriškas testosteronas mažina atsparumą infekcijoms bei traumoms, dėl ko vyriški embrionai lengviau žūsta įsčiose.
Ir gyvena vyrai trumpiau, ir psichologinė jų branda keletu metų atsilieka nuo moterų. Kai kurie vyrai turi latentinį homoseksualų potraukį, kurio patys nelabai suvokia, bet kuris sulaiko juos nuo santykių su moterimis (beje, taip būna ir moterims).
Taigi pradėkime nuo medicininio fakto: nėra lengva susirasti tobulą vyrą. O jei ir susirastumėte, atsirastų dar viena smulkmena - jūsų pačios tobulumas. Ar jūs turite visą komplektą idealios moters bruožų, kad pretenduotumėte į idealų vyrą?
Svajodama apie geresnį vyrą, jūs darote prielaidą, kad mokėtumėte su juo gyventi. Dabar jau penkiolika metų, kaip jūs gyvenate būtent su šituo vyru - kuris mylisi kartą per kelis mėnesius ir nemoka tvarkytis su šeimos buhalterija. Jūs jaučiatės nuskriausta ir kartais tyliai verkiate vakarais, svajodama apie geresnį gyvenimą.
Leiskite jūsų paklausti: ar ne jūs pati kiekvieną dieną pasirenkate būtent tokį gyvenimą būdą? Jei jums būtų gyvybiškai būtinas reguliarus seksas ir vyras, apmokantis sąskaitas, jūs neiškęstumėte su savo vyru nė mėnesio.
„Stiprios lytinės konstitucijos“, t.y. labai anksti pradedančios mylėtis ir dažnai tai darančios moterys neiškenčia ir arba mylisi su kitais, arba neskuba tuoktis, kol nesusiranda panašaus į save vyro. Jūs gi kalbate labai aptakiai, kad poreikiai pas jus „būti mylimai“, o į tai įeina „ne tik platoniška“ meilė.
Galima pagalvoti, kad ne tiek kūnas jūsų prašo sekso, kiek savimeilė kenčia nuo palyginimų: štai kiti vyrai dažniau mylisi, o maniškis rečiau, vadinasi, aš kažkokia atsiliekanti...
Tačiau nenuvertinkite savo pasąmonės. Ar negali būti, kad jūs gaunate kažkokį psichologinį bonusą iš to, kad atliekate aukos vaidmenį? Tarkime, jums nesvetimas mėgavimasis psichologine kančia. Arba jums sudėtinga būtų gyventi su „eržilu“, nes jis keltų jums baimę. O gal nelabai reiklus vyras yra saugus, juk tuomet jūs galite būti rami, kad nenueis į kairę?
Pagalvokite apie tai, kas nemalonaus atsitiktų, jei vyro vietoj atsirastų kažkoks kitas. Galbūt su tuo kitu jūsų šeimos įvaizdis labai nukentėtų? Jūs rašote apie „gražios šeimos įvaizdį“, kurį jūs palaikote. Prieš save pačią jūs turite visai kitokį vaizdą: kenčiančios žmonos, kuri priversta apsimesti, kad yra labai laiminga.
Taigi jau tiek metų jūs tarnaujate šiems įvaizdžiams? Prislopinusi savo geidulius? Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, įskaitant ir jūsų vyrą, kuris būtų privertęs jus šitaip gyventi?
Manau, kad yra du keliai, padedantys išeiti iš šios situacijos. Pirmas yra atsižadėjimas. Jei jūs esate aukštų seksualinių poreikių ir seksas jums yra aukščiausia vertybė, tuomet jums reikia pasakyti vyrui: mano drauge, man tik trisdešimt penkeri ir aš noriu vyro, su kuriuo galėčiau mylėtis bent porą kartų į savaitę. Ir kad jis pažintų mokesčių sistemą. Ačiū tau už visa kita - visais kitais atžvilgiais tu buvai puikus. Sudiev.
Kitas kelias yra kantrybė, priėmimas ir supratimas. Jums reikia aiškiai papasakoti jam, ko būtent jūs norite, apie ką fantazuojate. Jūs pati ar su psichologinio konsultanto pagalba imate aiškintis su vyru, kaip jis iš tiesų jus mato, kokie jo tikrieji poreikiai. Ir atveriate savuosius.
Galbūt jūsų vyras augo seksualumą slopinančioje aplinkoje, buvo traumuotas ar yra perdėtai drovus. Galbūt jo seksualiniai poreikiai yra kiek egzotiški. Ir visai gali būti, kad jis idealizuoja moteris, matydamas jumyse neseksualią „Madoną“, kuri myli tik ausimis, kuriai turi užtekti gėlių ar pasakymo „myliu“.
Bet juk jis turi varpą ir kitas kūno vietas? Ir jam malonesni vieni ir nemalonesni kiti prisilietimai? Jūs galite parodyti jam, kad ir jūs turite kūną, kuris mėgsta malonumus, ir kokie būtent prisilietimai reikalingi jums.
Tuomet jūs ieškote, kaip pamaloninti vienam kitą erotiniu ar paprastu masažu. Jūs tampate aktyvi ir imatės iniciatyvos lovoje. Seksas čia - tik viena galima pabaiga. Jūs galite įsitikinti, kad jūsų vyras irgi norėtų paįvairinti seksą, kad jis tame pačiame kelyje, kaip ir jūs.
Manau, kad jūsų optimizmas ir vyro pesimizmas čia nieko netrukdytų, bet ir nelabai padėtų. Nei optimizmas, nei pesimizmas patys savaime nepadeda ieškant sprendimo, jei abu žmonės nepasakė vienas kitam, ko jie iš tiesų siekia. Tikiuosi, jūsų siekiai sutampa, ir jūs rasite išeitį.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
