Šiuo metu esu ketvirto kurso Vilniaus universiteto studentė (mokausi dieniniame skyriuje ir už mokslą nemoku), todėl papasakoti galiu išties nemažai. Nebuvau ir nesu ta studentė, kuri kiekvieną savaitgalį važiuodavo namo prisikrauti pilnų maišų maisto, kurio įdėdavo mama, nes, visų pirma, man mama jo nedėdavo, o visų antra - iki namų būdavo 300 km. Todėl geriausiu atveju mamą aplankydavau kartą per mėnesį. Negimiau pasiturinčioje šeimoje, todėl natūralu, kad pinigų man tėvai per mėnesį neskirdavo tiek, kiek norėtųsi. Gaudavau 600 Lt per mėnesį. Taip, tai yra nemaži pinigai, bet atskaičius mokesčius man likdavo ~360 Lt visoms reikmėms – maistui, rūbams, higienos reikmenims, spausdinimui, vaistams ir t.t.
Galėjau pykti iki „negalėjimo“ ir reikšti priekaištus tėvams, kodėl jie neskyrė daugiau pinigų išlaidoms, kodėl nenupirko automobilio, kodėl teko gyventi bendrabutyje, kodėl, norėdama nusipirkti džinsus, turėdavau taupyti tris mėnesius, kodėl nenupirko išmaniojo telefono… Bet aš esu suaugęs žmogus ir suprantu, kad jeigu noriu tuos visus dalykus gauti, turiu juos užsidirbti pati ir niekas kitas man jų nenupirks.
Todėl jau pirmame kurse, praėjus porai mėnesių nuo studijų pradžios aš pradėjau ieškoti darbo. Ir radau. Darbas buvo nelengvas – telerinkodara. Tačiau tai buvo gera pradžia, už kurią galiu dėkoti tik savo ryžtui ir užsispyrimui. Visas tris vasaras praleidau užsienyje. Ne, aš ten neatostogavau ir neleidau laiko veltui, kaip dauguma studentų atėjus vasarai, o dirbau, kad prasidėjus mokslo metams turėčiau savų pinigų, todėl grįžusi rudenį sau galėdavau leisti daugiau – nusipirkti tai, ką norėdavau.
Per tuos trejus mokslo metus pakeičiau porą darbų į geresnius, įgijau vertingos darbo patirties, pakeliavau po pasaulį, linksmai leidau laiką, persikėliau iš bendrabučio į butą, dabar galiu sau leisti nusipirkti geresnių maisto produktų, nueiti į restoraną ar į brangesnį grožio saloną. Kodėl? Todėl, kad viską užsidirbau pati ir tuo didžiuojuosi. Todėl, kad laiku supratau kaip svarbu kažko imtis, o nelaukti, kol tau kas nors ką nors paduos. Mes kiekvienas turime milijoną galimybių, tačiau dauguma studentų jomis nesinaudoja ir renkasi lengvesnį kelią – arba verkti kaip „viskas blogai, nėra darbo, visą savaitę valgau makaronus“, arba tiesiog sėdi išlaikomi tėvų iki 25 metų ar ilgiau ir gauna viską, ko širdis geidžia. Nesmerkiu tokių žmonių, tačiau nieko nėra geriau kaip viską pasiekti savo jėgomis ir leisti savo uždirbtus pinigus bei nuo nieko nepriklausyti.
Todėl yra ir kita medalio pusė – studentai, kurie dirba, mokosi, padeda savo tėvams finansiškai, kuria verslus, keliauja po pasaulį, o ne dykinėja savaitgaliais po klubus, geria alų, valgo kebabus ir mėto šaldytuvus pro langus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!