Faktas, kad kiekvienas žodis yra lūkestis, prasmės nešėjas, kad be lūkesčių tiesiog neišgyventume, kad lūkestis ir yra suvokimo pagrindas bei tikslas, kad lūkesčius kuriame sau ir kitiems nuolat, vis naujus ir kad jie be perstojo kuriami mums, kad lūkestis ir yra realybės suvokimas „per se“ (liet. savaime), kad tai nesibaigianti, nuolat kintanti projekcija, kuri reiškia viena: lūkesčiai mums yra kaip žuvims vanduo - dažniausiai nesuvokta, nematoma duotybė. Terpė terpėms. Suvokimas keičia lūkesčius, lūkesčiai keičia suvokimą.
Placebo galia
„Stebėtinai didelė alternatyviosios medicinos dalis veiksminga dėl placebo efekto, aš manau, kad ir didelė tradicinės medicinos veiksmingumo dalis yra placebo efektas“, - sakė Dr. Harward Brody, bioetikas.
Gūdūs 1944-ji. II-sis pasaulinis. Istorinis Anzio mūšis Italijos pajūryje. Gydytojas iš Bostono, dr. Henry Knowles Beecher rūpinasi sunkiai sužeistais sąjungininkų kariais. Neturi daug morfijaus, tad eina ir klausia kiekvieno sužeistojo - cituoju verbatim (liet. pažodžiui): „Soldier, as you lie there, are you having any pain?“ (liet. kary, ar gulėdamas čia jauti kokį skausmą?).
Savo nuostabai, dr. Beecher atranda, kad daugiau nei 75 proc. iš 225 sunkiai sužalotų amerikiečių karių, kurių potyrius jis metodiškai aprašė, lengvai atsisako nuskausminamųjų, teigdami, kad jie jaučiasi pakankamai gerai. Neįtikėtina.
Dr. Beecher puikiai prisimena, kad daug menkiau sužeisti jo pacientai - net ir su šautinėmis žaizdomis, dar prieš karą Bostone, kentėdavo akivaizdžiai didesnius skausmus ir nuolat maldaudavo juos nuskausminti. Tad kodėl čia, karo įkarštyje, paskubomis įrengtoje lauko ligoninėje, kariai, patyrę siaubingus sužalojimus, praktiškai nejaučia skausmo? Jų lūkesčiai - kitokie.
Nuo seno žinoma, kad smegenys gali natūraliai išskirti hormonus, malšinančius skausmą - opioidus, chemiškai panašius į opijų. Klausimas tėra, kaip šie procesai aktyvuojami?
„Skausmas visada kontekstualizuojamas“, - vėliau rašė Dr. Beecher, tapęs bene garsiausiu placebo tyrėju, privertusiu farmacijos kompanijas vaistų bandymuose jų poveikį visada lyginti su placebo, o vėliau, Harvarde išgarsėjęs kaip vienas pagrindinių medicinos etikos teoretikų.
Matyt, neatsitiktinai jo karjera pasisuko taip, nes placebas iki šiol kelia iššūkius ne tik įvairiausiems vaistams, intervencijoms, alternatyvioms bei įprastoms terapijos priemonėms, bet ir medicinos etikai apskritai.
Pavyzdžiui - ar etiška meluoti pacientui, kad jis greičiau pasveiktų? Žinoma, ne. Antra vertus, kaip verta informuoti pacientą apie jo būklę, kad jis turėtų geriausias galimybes sveikti? Kaip verta gydyti, kad būtų sukurti optimalūs paciento lūkesčiai, išsklaidytas nerimas ir sukurti nauji, įgalinantys sveikti įpročiai? Bet kuri diagnozė tėra tik vienas iš galimų paciento būklės įprasminimų, kuriančių jo lūkesčius, tad akivaizdu, jog gydytojas visada turėtų ieškoti būdų įprasminti ligą optimaliai. Motyvuojančiai.
Beecher‘iui to daryti Anzio nebereikėjo. Stebuklingai skausmo nejaučiantys kariai skausmą traktavo platesniame kontekste: a) jie liko gyvi; b) jų tarnyba kariuomenėje jau baigta - netrukus, jei tik išgyvens, jie grįš namo, pas artimuosius - kaip tikri didvyriai.
O tiems, kurie vis dar skųsdavosi nepakeliamais skausmais, Dr. Beecher‘io sesutė, nebeturėdama morfijaus, suleisdavo paprasčiausio fiziologinio tirpalo, ir veik pusei (40 proc.) skausmas tapdavo valdomas.
„Cha, - sakysite. - Nieko nuostabaus, šiandien puikiai žinoma, kad placebas - vienas iš geriausiai statistiškai dokumentuotų lūkesčių fenomenų“. Juk jau seniai seniai, būtent po dr. Beecherio publikuotų darbų, kiekvieno naujo vaisto veiksmingumas net keliais bandymų etapais gali būti lyginamas su placebo kontroline grupe. Kike žinau, galingas vaistas - placebas - pagal „nutylėjimą“ puikiai veikia mažų mažiausiai 30-40 proc. atvejų, o lyginant su tam tikrom vaistų grupėmis - ir dar geriau. Žinoma.
Čia kalbėkime apie tai, kaip placebas veikia, kaip tas poveikis valdomas, stiprinamas ar mažinamas, nes norime suvokti, kas yra lūkesčiai, ir kaip juos valdyti apskritai. Ar kvadratu. Ar jau pagalvojote, ką Jums galėtų reikšti tai, kad sugebėsite ne tik valdyti savo bei kitų žmonių lūkesčius, bet ir metodiškai juos kurti? Va ir pagalvojot. Vienas lūkestis yra. Tuoj.
Dar neurolingvistinio programavimo kūrėjai, Bandler‘is su Grinder‘iu prieš keturis dešimtmečius bandė FDA (liet. maisto produktų ir vaistų registras) užregistuoti ne tik „placebą“, kaip puikiai veikiantį ir pašalinio veikimo nesukeliantį vaistą (ir investuotojus į šį „startuolį“ buvo pasitelkę), bet ir galingesnius - „Placebo Plus“ bei itin „galingą“ „Placebo Ultra Plus“. FDA to padaryti neišdrįso. Tik XXI a. pagaliau patys farmacininkai suskubo tirti placebo fenomeną, nes, kaip nebūtų keista, kartais nauji vaistai jam „pralaimi“ klinikinius tyrimus.
Tuo tarpu NLP kūrėjai jau tada puikiai suprato nepaprastą, unikalų placebo poveikį: kuo stipriau kuriami lūkesčiai, kuo didesnė drama, įspūdingesnis naratyvas, kuo galingesnės patirtys asocijuojamos, kuo didesnis pasitikėjimas „priemone“, kuo dažniau remiamasi demonstruojama kitų žmonių patirtimi, tuo stipresnis poveikis.
Paprasta. Pavyzdžiui:
1) fiziologinio tirpalo injekcija, akivaizdu, veiks stipriau, nei paprasta beskonė tabletė;
2) „netikra“ operacija ar kita sudėtinga procedūra veiks dar stipriau, nei injekcija;
3) stebėdamas placebo poveikį kitiems žmonėms, esi veikiamas geriau patirti jį pats;
4) įspūdingai pristatytas ir metodiškai paaiškintas vaistas- net jei tai placebas - veiks geriau, nei šiaip tyliai paskirta tabletė, todėl jei, tarkime, „placebinį“ kremą pacientui vienuose tyrimuose ant odos tepa medicinos sesutė, poveikis teigiamas tik ketvirčiui pacientų, tačiau jei tai padaro pats gydytojas - veikia dažniau;
5) priešingai - jei tyrimuose ir vaistai, ir placebas tiriamiesiems įteikiami tyliai, nieko nepaaiškinus, nesukuriant jokių lūkesčių, individualiai, efektas nesiskiria, jo dažniausiai net nėra. Būtent taip (ne) pasisekė placebo tyrimai Danijoje, kai bešališki „Cohrane Collaboration“ bandė įrodyti, kad placebas yra neveiksmingas, ir Olandijoje, kai baltos placebo tabletės buvo tiesiog pardavinėjamos vaistinėse be jokių paaiškinimų ar receptų;
6) gydytojo tikėjimas „vaistu“ nepaprastai svarbus, akivaizdu, kad jis komunikuojamas pacientui ne tik žodžiais. Jei gydytojas tiki, kad pacientas gavo itin stiprų analgetiką, nuskausminimo efektas pacientui išauga, ir priešingai;
7) lūkestis yra viskas - tiek placebo, tiek vaistų veiksmingumui. Klasika tapusiuose dr. Fabricio Benedetti tyrimuose pacientai, kuriems morfijus buvo leidžiamas apie tai jų neinformavus, patirdavo gerokai mažesnį skausmo sumažėjimą arba visai jo nepatirdavo, tuo tarpu tiems, kuriems tris kartus iš eilės būdavo suleidžiama morfijaus, o ketvirtą kartą - fiziologinio tirpalo, skausmas sumažėdavo taip pat.
8) jei placebo tabletę reikia laikyti žnyplėmis, ar ypatingoje pakuotėje (nes itin „aktyvi“), ar efektingai ištirpdyti vandenyje - žinoma, kad veiks stipriau;
9) paradoksalu, bet būtent todėl, kad yra dažna ir įkyri, žinomų vaistų reklama dar labiau didina jų poveikį, tad iš esmės yra naudinga ne tik tiems, kurie vaistus parduoda, bet ir juos vartojantiems;
10) maža to, farmacininkų reklama, meniškai asocijuojanti įvairias teigiamas patirtis su reklamuojamais vaistais, gerina apskritai visus visuomenės lūkesčius, susijusius su farmacija, tad netiesiogiai, stiprina ir placebo poveikius;
11) placebas didesnėje pakuotėje - veiksmingesnis nei mažytė placebo tabletė;
12) tabletė, ant kurios išspaustas gamintojo pavadinimas, net jei tai - „gamykla Nr. 5“, veikia geriau, nei niekaip nepažymėta tabletė;
13) vaisto pavadinimas - stipri ir galinga asociacija, kurianti lūkesčius. „Validol“ Lietuvoje vis dar veiksmingas senjorams, nors tėra klasifikuojamas kaip maisto papildas, „Bayer“ aspirinas visame pasaulyje veiksmingesnis, nei generinė acetilsalicilo rūgštis tabletėje, „Viagra“ savyje nesąmoningai sieja „Niagra“- Niagaros krioklio galią, lengvai suvokiamą visiems amerikiečiams;
14) brangus ar „deficitinis“ placebas, akivaizdu, veiksmingesnis negu šiaip dalinamas placebas; jei medicininė procedūra kainuoja kosminius pinigus, tikėtina, kad jos poveikis potencialiai didesnis, nei nemokamai ir masiškai atliekamos intervencijos, pavyzdžiui, skiepų;
15) įdomu, kad net perdėtas artimųjų dėmesys gali tapti „nocebo“ - neigiamu placebui psichogeniniu poveikiu, štai nugaros skausmus kenčiantiems pacientams juos guodžiantys ir užjaučiantys artimieji gali padidinti skausmą- nes kai nėra prieš ką „pasirodyti“, pacientams skauda mažiau (dr. Herta Flor);
16) tuo tarpu kitas nocebo efektas - chemoterapijos šalutinio poveikio baimė - sėkmingai gali būti kontroliuojamas placebu.
Kiekis ir dažnis irgi svarbu - Bandleris su Grinderiu įžūliai teigė, kad jei placebas veiksmingas 40 proc. atvejų, kai kurių susirgimų atveju verta tiesiog patrigubinti jo dozę, ir taps veiksmingas 120 proc. Juolab, kad turime studijų, kai po keturias placebo tabletes per dieną gėrę pacientai opaligę išsigydė dar geriau nei tie, kurie gerdavo kasdien tik po dvi.
Įdomu, kad būtent opaligei gydyti placebo poveikį lemia ir kultūra, kurioje šis gydymas vyksta, kitaip sakant, visuomeninės tradicijos, praktika bei lūkesčiai. Štai Vokietijoje, kiek žinau, net 60 procentų skrandžio opų tyrimuose „užgydė“ placebas, tuo tarpu Brazilijoje panašiuose tyrimuose sėkmės procentas buvo niekinis. Maža to, du skirtingi tyrimai, atlikti ir Vokietijoje, ir Danijoje teigia, kad pacientams placebu „užgydytos“ opos atsinaujindavo penkis kartus rečiau, nei įprastu protokolu vaistais gydytos opos. Tuo tarpu Vokietijoje hipertenzinių vaistų tyrimuose placebas „veikia“ silpniau, nei kitose šalyse.
Mano žiniomis, placebas sėkmingiausiai veikia skausmą, patinimus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, astmą, depresiją, nerimą, ypač tas negalias, kurios gali ryškiai paūmėti. Tyrimai tai pat teigia, kad kuo stipresnis skausmas, tuo geriau veikia placebo. Ir ne tik kaip vaistas (beje, mėlynos placebo „migdomųjų“ tabletės, pasirodo, gerokai veiksmingesnės, nei raudonos ar geltonos, visur, išskyrus Italiją - kur mėlyną spalvą vyrai sieja su futbolu; tuo tarpu raudonos tabletės geriau veikia kaip „stimuliantai“, o geltonos - kaip antidepresantai).
Placebas gali būti efektyvus ir kaip bet kuri kita medicininė intervencija: profesionali, ilga ir išsami mediko apžiūra savaime yra veiksminga gydymo priemonė, itin autoritetingo mediko vardas gydo geriau nei rezidento mediko vardas, netikros, „placebinės“ artrito pažeistų kelio sąnarių operacijos (dr. Bruce Mosley) taip pat būna sėkmingos, net „placebiniai“ širdies ritmo reguliatoriai (dr. Linde Gadler) veikia - pacientai patiria objektyvų, ir žinoma, subjektyvų obstrukcinės hipertrofinės kardiomiopatijos būklės pagerėjimą šiuos stimuliatorių įdėjus, tačiau neaktyvavus. Net 3 mėnesius iš eilės!
Placebas veikia. Kaip gi neveiks? Medicina tapo pramonės šaka - sveikatos apsaugos biudžetai vejasi gynybos biudžetus, vidutinė gyvenimo trukmė auga visame pasaulyje, esame nuolat informuojami apie stulbinančius mokslo pasiekimus ir neįtikėtinas pergales prieš sunkiausias ligas.
Farmacijos pramonė irgi stebina savo mastais bei galia - veik pusė JAV gyventojų (48 proc.) bent kartą per mėnesį vartoja receptinius vaistus, penktadalis gauna bent tris skirtingus receptinius vaistus per mėnesį, o išlaidos vaistams JAV 2008 m. pasiekė daugiau nei 200 milijardų dolerių per metus, ir palyginus su 1999 m., padvigubėjo.
Vaistų kaip niekad daug. Ir jie veikia: tiek tiesiogiai, dažniausiai su tam tikru pašaliniu poveikiu, tiek netiesiogiai - kad ir patekdami į aplinką po to, kai juos jau suvartojome, arba ugdydami ir naujausiems antibiotikams atsparias bakterijų rūšis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Antroji teksto dalis pasirodys rugsėjo 27 d., penktadienį.