Laba diena, brangūs DELFI skaitytojai, mane, kaip ir daugelį, sukrėtė jaunos merginos beprasmė mirtis. Šį laišką visuomenei nusprendžiau parašyti, kai supratau, kad esu persmelkta baimės. Šią naktį net sapnavau, kad esu bandoma nužudyti, vis skambinu senu laidiniu telefonu, bet man vis pasako, kad visi operatoriai užimti, o galiausiai - kad man nepadės.
Sunku suvokti, kad tavo valstybė, kurioje gimei ir augai, ir per kažkokį atsitiktinumą dar vis gyveni, yra Europoje, priklauso Europos Sąjungai ir NATO, tačiau net XXI a. yra visiškai neveiksni prieš degradavusių asmenų terorą paprastiems žmonėms, visiškai neveiksni prieš valstybės tarnautojų abejingumą paprastam žmogui, visiškai neveiksni prieš jauno žmogaus socialines problemas. Negana to, peršasi išvada, kad savo abejingumu valstybinės institucijos taip tampa nusikaltėlių bendrininkėmis. Kyla klausimas, kas bus toliau, jei niekas nesiims jokių veiksmų?
Pirmas scenarijus. Tapsime abejinga tauta, kuri visiškai nebereaguos net į žiauriausius nusikaltimus, tapsim tyliaisiais bendrininkais, o žmonės, kuriems dar užteks sveiko proto įžvelgti šią beprotybę, išvažiuos svetur vergauti vardan saugumo.
Antrasis scenarijus. Bandys saujelė, kaip ir dabar, idėjinių žmonių kažką, kažkaip keisti, bet galiausiai situacija išliks tokia pati, kaip ir dabar.
Trečiasis scenarijus. Išaugsim iš šio beprasmiško smurto amžiaus ir pradėsim rimtai spręsti problemas. Manau, viskas turi prasidėti nuo valdžios. Reikia kelti ne aukščiausių institucijų aukščiausių pareigūnų algas, o pradėti nuo žemiausios kastos tarnautojų algų. Rinkti į Seimą ne klounus, o rimtus specialistus, ne tuos, kurie bobutėms saldainius dalina, o tuos, kurie turi reikiamą supratimą apie tai, kas vyksta Lietuvoje, turinčius reikiamą išsilavinimą, galiausiai - žmones, kurie yra bandę išgyventi iš minimalios algos.
Per daug Seime turtingų žmonių ir turinčių sovietinį mąstymą. Iš esmės reikia keisti švietimo sistemą, palikti vietos ir sąmoningumo ugdymui, ne tik sovietiniam muštravimui ir toliau sėkmingai mažuosius menkinti, jeigu pastarieji kažko nepajėgia. Ar toks scenarijus įmanomas? Mano akimis žiūrint, tik gražiose mano svajonėse, bet tikrai ne mūsų valstybėje.
Taigi, ką tokiu atveju daryti žmogui, kuris nori likti šioje šalyje, dėl kurios laisvės mūsų tėvai ir seneliai kovojo? Ką daryti tėvams, kurie nesijaučia saugūs dėl savo vaikų? Ką daryti žmogui, kurio saugumo gatvėje niekas negali užtikrinti? Ką daryti jaunimui, kurio ateitis kaip niekad tamsi, net turint kvalifikaciją ar siekiant aukštojo išsilavinimo? Ką daryti suprantant, kad valdžia neveiksni?Ką daryti norint visą tai pakeisti, bet negalint? Dar daug klausimų, į kuriuos, deja, bet atsakymai liūdnesni vienas už kitą.
Linkiu kiekvienam iš mūsų nebūti abejingais savo šeimoje, savo darbe, savo mokymo įstaigoje, savo aplinkoje - bent tiek galime padaryti dabar.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!