Na, niekaip organizmas nenori persijungti į šaltąjį, rudeninį režimą, na niekaip... Šalta jau ir čia, Kroatijoje, prie jūros. Jei dieną prieš saulutę dar tikrai šilta, tai vakarais, o ypač naktimis, temperatūra nukrenta vos ne iki 10 laipsnių. Pasekmė – snarglys iki kelių ir kelios padalos temperatūros virš normos.
Bet nieko, iki ketvirtfinalio dar gera para, arbata su citrina bei medumi ir šiltas patalas daro stebuklus!
Trys poilsio dienos net ir mums, sirgaliams, jau spėjo prailgti. Vėsus oras gulėti pajūry noro nekėlė, tad nutarėm apžiūrėti apylinkes. Vanduo jūroje, tiesa, „superinis“, jei lauke jau vėsu – galima pasišildyti jūroje. Net mūsų „Generolas“ Artūras Mirončikas savo prieš gerą mėnesį krepšinio aikštelėje nutrauktą ir operuotą achilą kasdien jūroj mirko. Iš tikro, pagarba Artūrui, su tokia koja vaikščioti kilometrus iki arenų ir dar būgną mušti – štai čia pasiaukojimas krepšiniui!
Nutarėme pasivaikščioti po Umago centrą, jei taip galima pavadinti, paragauti šviežiausių jūros gėrybių (che che, ypač gerai man, jų nevalgančiam) bei pažiūrėti krepšinį per televiziją. Išėjome jau vakare, sutemus... Ir kokį nuostabų vaizdą pamatėme... Mikroskopinis miestukas ant jūros kranto su sena, gražia pilimi, užimančia kone ketvirtadalį senamiesčio, siaurom, tvarkingom gatvelėm, ramiais, mandagiais turistais, daugiausia austrais bei vokiečiais. Ir – nuostabia virtuve. Tiesa, kainos ne visai lietuviškos, nors apetitas pamačius jas nedingo.
Dar ką norėčiau paminėti iš Umago – painus eismas. Net porą kartų pastebėjome, kad važiuojame vienos krypties eismo gatvele, prieš eismą... Gal ir patys žiopli, gal ir ženklų poros trūko – svarbu, kad viskas baigėsi laimingai ir be pokalbių su vietine policija.
Vyno mėgėjams čia - tikras vyndarystės rojus. Gal ne tokio lygio, kaip Italijoje ar Ispanijoje, bet apstu mažų vyno daryklėlių, kurios daro degustacijas, parduoda pilstomą vyną. Smalsumui numalšinti: litras pilstomo vyno tokioj daryklėlėj kainuoja apie 14 vietinių kunų, apie 7 litus.
Pirmadienį sulaukėme pastiprinimo – prie mūsų prisijungė, persikėlė iš Liublianos bei apsigyveno šalia „uteniokai“ – taip vadiname vieną aistruolių atšaką iš Utenos, su Giedriumi priešaky. Be abejo, rado jie mus pagal vėliavas. Kur bebūtume, kur begyventume, per čempionatus visada iškeliame Lietuvos vėliavą savo languose! Buvo tikrai linksma.
Antradienį ryte, pusryčiams šlamšdami pačių išsivirtus kiaušinius, ilgai planavome, kur važiuoti, kaip dieną praleisti. Lietuviai nebūtų lietuviais – nugalėjo pasiūlymas padaryti žvalgybą Italijoje prieš rungtynes su italais. Kaip tarėm, taip padarėm – sėdom į savo autobusiuką ir išrūkom kažkur į Italiją.
Pasisukinėjom keliasdešimt kilometrų už Triesto, aplankėm vietinę virtuvę (dar skaniau, nei Kroatijoj!!!), patikrinom vietinių italų krepšinio bei geografijos žinias (ir kada gi mus pradės žinoti kaip kad pvz., Vokietiją..?), sustojome vienoje pilaitėje apsižiūrėti. Ir kol apsižiūrėjom, mūsų Ozzikas taip apsipirko, kad jam pačiam grėsė nebetilpti į autobusiuką.
Artėja ketvirtfinalis. Kažkodėl man, nuo pat kiek save prisimenu, ketvirtfinalis visada būdavo svarbiausios rungtynės visame čempionate. Kritimas ketvirtfinalyje labiausiai nuvildavo iš visų galimų kritimų. Bet pergalė ketvirtfinalyje – nerealus energijos užtaisas bei motyvacija vyrams eiti iki galo, nebežiūrint į nieką. Su italais viskas bus gerai, laikas atkeršyti už 2004 metų nesėkmę! Makedonai tai jau žino.
