Visais laikais visuomenėje atsiranda asmenybių, kurių poveikiui atsiduodama laisva valia, mainais patiriant saugumo jausmą, kurio taip trūksta kasdieniame gyvenime. Vadai ir šamanai, karaliai, kunigai ir karvedžiai tarsi brangakmeniai nenutrūkstama grandine inkrustuoja žmonijos istoriją.
Pagal Tibeto budizmo tradiciją, Dalai Lama buvo dvasinis ir pasaulietinis valdovas viename asmenyje. Jo kūnui mirus, siela persikeldavo į naujagimį, kurį surasdavo lamos ir išauklėdavo. Tokiu keliu valdovu tapo dabartinis Dalai Lama, neseniai nutraukęs 400 metų tradiciją ir atsisakęs pasaulietinio valdovo pareigų. Negana to, jis yra viešai suabejojęs, ar verta atgimti, nes ši institucija galbūt yra atgyvenusi.
Mūsų laikai yra didelių permainų metas. Popiežius nebeneša savo kryžiaus iki paskutinio atodūsio, princai veda žurnalistes, o princesės susižavi aerobikos treneriais. Bažnyčios tėvai vartosi kapuose, kai krikščionimis save vadinančios avelės prilygina kitatikį popiežiui ir kreipiasi „Jūsų Šventenybe“.
Keistai elgiasi Kinijos vyriausybė, iš inercijos prieštaraujanti Dalai Lamos susitikimams su kitų šalių politikais. Juk tie susitikimai deklaruoja ne priešiškumą Kinijai, o prieraišumą giliai dvasinei tradicijai, kuri tūkstantmečius gyvuoja Kinijoje. Daugiau apie tai pamąstęs, Pekinas liautųsi reikalavęs pasiaiškinimų.
Lietuvos aukštų institucijų galvos per Dalai Lamos vizitą sprendė pagal savo supratimą. Trys svarbūs asmenys tiek sugebėjo prišnekėti, kad jiems nebeliko erdvės dėmesiui parodyti po to, kai su svečiu pasimatė prezidentė. Taip jau kartais būna, kad laiko yra (svečias išvyko tik šeštadienį), o erdvė pasitaisyti užgriozdinta žodžiais.
Dalai Lama yra tarsi lakmuso popierėlis: atsiribojantis nuo jo politikas viešai patvirtina, kad tokie dalykai, kaip nesavanaudiška atjauta, jam neegzistuoja. Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui Dalai Lama tėra dar vienas per Lietuvą pravažiuojantis dvasininkas. Buvusiam krepšinio treneriui turbūt mieliau būtų pasikalbėti su Denisu Rodmanu, tačiau šis kelionėms renkasi Šiaurės Korėją.
Premjeras Algirdas Butkevičius pasirodė esąs per daug kažkuo užimtas, kad gaištų brangų laiką, – ilgai užtrunka vien apeiti visas sudarytas darbo grupes, o pokalbiai apie dvasingumą jam, matyt, tėra nenaudingi plepalai. Todėl jam taip lengva nesigėdinant kalbėti besvoriais žodžiais.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius save pateikė supančiotą kažkokių ES instrukcijų. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy susitiko su Dalai Lama, kai Prancūzija pirmininkavo ES, ir jokios instrukcijos neveikė. Būdamas nuoseklus, L. Linkevičius galėjo pasirodyti visai kankiniu, paskelbdamas, jog aukoja galimybę susitikti su Dalai Lama vardan Lietuvos klestėjimo, kurį atneš investicijos iš Kinijos.
Šiuo metu Kinija mieliau skiria lėšas Lietuvai pavojingam projektui Baltarusijoje. Be kinų paskolos aukštos įtampos linijoms tiesti Gardino srityje Aleksandras Lukašenka neturėtų lėšų kurti infrastruktūrą Astravo atominei jėgainei. Kaip žinia, veikiančių elektrinių be elektros linijų nebūna.
Yra už ką padėkoti Vilniaus merui Artūrui Zuokui, kad Dalai Lamos susitikimui su visuomenės atstovais buvo skirta Rotušė, o pats meras kartu su V. Adamkumi svečią pagarbiai atlydėjo. Teko girdėti, jog organizatoriai iš pradžių galvojo susitikimą rengti Vilniaus universitete, bet mokslo šventovės vyriausieji žyniai neleidę: esą tai gali sugriauti viltis gauti paramos iš Kinijos. Tikru laisvos minties švyturiu patapo mūsų senasis universitetas. Išmainė humanizmo idealus skleidžiantį vienuolį Vilniuje į nesugautą pandą bambukų giraitėje.
Tiesą sakant, meras Rotušėje sukosi aplink Dalai Lamą persistengdamas, net trilinkas, ir vis tiek atrodė sutrikęs. Galimai trikdė svečio kalbos, disonuojančios su mero idealais. Tačiau negyva mero šypsena labiau derėjo prie renginio šou stiliaus aranžuotės, negu V. Adamkaus oriai pagarbus ir natūralus elgesys.
Apsauginiai buvo aprengti tamsiai raudonais marškiniais, jų pažymėjimai kabojo ant geltonų juostelių. Taip spalvinė gama buvo priderinta prie pagrindinio asmens geltonai raudono dvispalvio rūbo. Tiesiog šokėjų trupė, ne apsauga. Išties, juk saugoti nėra nuo ko. Tiesiog reginys, ne tik renginys.
Su juodu mikrofonu, pritaisytu ant galvos, ir spalvingais rūbais vienuolis atrodė lyg pagyvenusi popžvaigždė, kylanti į sceną priešais ištikimų gerbėjų minią. Mikrofonas priešais burną, idant nė vienas garsas iš jo lūpų nepraslystų neišgirstas. Pats Dalai Lama pašaipiai pastebėjo, kad jis nebe toks, kaip praeitą kartą: ir plaukų mažiau, ir blužnis išpjauta.
Tarp klausytojų buvo žmonių, kurių anglų kalbos žinios so-so, bet jiems vertimo ausinės yra žemas lygis. Jie susikaupę klausėsi Dalai Lamos balso. Salėje buvo ir visuomenės atstovų, kurių žodyne apskritai nėra žodžių atjauta ir garbė. Šiems net geriausias vertimas nepadėtų. Galbūt jie atėjo tam, kad lyg tabletę vienu ypu gautų tai, ko savyje neišsiugdė. Kaip paaiškino įžangoje meras A.Zuokas: „Susitikimas pakels į aukštesnį dvasingumą“.
Kristus griovė prekystalius šventyklose, o vėliau jo vardu bažnyčia prekiavo sielų išganymu. Dalai Lama kalba pasauliui apie ramybę savyje ir santarvę, o jis verčiamas superžvaigžde didžiulėse salėse. BMW klubo nariams buvo pritaikyta išskirtinė nuolaida į susitikimą Siemens arenoje, kur bilietai kainavo nuo 82 iki 507 litų.
Žmonėms daugiau rūpi ne tai, ką Dalai Lama pasakys, o pabuvimas šalia. Bilietas į susitikimą tampa šiuolaikine indulgencija, kuria išsiperkama už sudaiktėjimą. Bilietu arba gautu kvietimu pridengiama tuštuma toje vietoje, kur turėtų būti žmogaus pamatai. Beje, skaidrumo, kaip panaudojamos surinktos lėšos, iš Tibeto budistų galėtų pasimokyti ir valstybinės institucijos, ir labdaringos organizacijos.
Mažai kas susimąsto, jog Dalai Lama nenuilsdamas kartoja, jog žmogus turi pats nuolatinėmis pastangomis ugdyti savyje proto ramybę, atjautą, nesavanaudiškumą, garbę. Trumpoje distancijoje žmonės labiau vertina turimus ar žadamus pinigus, o tolius dažnai pamatome tik didelės nelaimės valandą.
Vienuolis Tenzinas Gyatso garsiai svarsto, ar jis nebus paskutinis Dalai Lama, nes galimai toji institucija atgyvenusi. Jis kviečia visus savikūrai, per kurią atsiranda ypatingas ryšys su pasauliu. Tačiau gerbėjų minios skelbia jį superžvaigžde, ir reginys su juo virsta svarbesniu už jo nešamą žinią. Tos minios paprastai daugiau domisi tuo, kas yra po jų automobilių kapotu, negu tuo, ką turi savyje. Jų lauke atsidūręs Dalai Lama tarsi tampa jų gyvenimo atributu, dar viena laimės piliule.
Tačiau su savo proto ramybe jis išlieka tarsi kapsulėje, nepažeidžiamas. Klausydamasis Tenzino Gyatso, kuris kasdien medituodamas keliauja mažuoju ratu, galvojau, ar vieną dieną jis nepasirinks kelionės didžiuoju ratu, atsisveikindamas su savo kūnu ir šio pasaulio reikalais, o stabų garbintojams palikdamas pripūstą buteliuką.