JAV prezidentas Barackas Obama atšaukė savo aukščiausio lygio susitikimą su prezidentu Putinu, vis daugiau šalių kritikavo Rusijos vidaus ir užsienio politiką, ne vienas politologas aiškino, kodėl reikia atsisakyti lūkesčių nepatenkinusios „perkrovimo“ politikos. Kremlius buvo kritikuojamas už daug ką, bet daugiausia priekaištų sulaukė dėl Sirijos palaikymo, atsisakymo pritarti griežtesnių, net karinių priemonių vartojimui prieš al Assado režimą.
Nors Kremliaus politika Sirijos atžvilgiu atrodė neveiksminga, net kontrproduktyvi, įvairios priežastys skatino Rusiją jos laikytis. Pirma, Rusijai nepaprastai svarbu, kad tarptautinė visuomenė su ja skaitytųsi ir laikytų ją viena svarbiausių pasaulio šalių. Smunkant Rusijos ūkinei ir karinei galiai, viešas Rusijos pripažinimas tampa vis svarbesnis Maskvai. Vienas didžiausių Kremliaus vadovų nuogąstavimas – nesulaukti kvietimo prie derybų stalo, kai lemiami svarbiausi dienos klausimai. Rusijos vaidmuo Artimuosiuose rytuose tolydžio mažėja, nes vis daugiau arabų šalių nemato ypatingesnių priežasčių bendrauti su Rusija. Sirija yra bene vienintelis jos klientas. Nuvertus Sirijos vadovą al Assadą, žlugtų Kremliaus įtaka ne tik Sirijoje, bet ir visame regione. Maskvai tai būtų košmaras, tad Kremliui rūpėjo, kad dabartinis Sirijos režimas išliktų.
Maskva liko ištikima Sirijos valdžiai, jai teikė ginklų ir įgyvendino ankstesnius įsipareigojimus net tada, kai beveik visas pasaulis nuo jos nusigręžė ir darė didelį spaudimą, kad būtų pritarta prieš al Assado režimą nukreiptoms JTO saugumo tarybos rezoliucijoms. Šitokią ištikimybę itin vertins diktatorių ir autoritarinių valdžių vadovai, su kuriais Rusija palaiko ryšius.
Yra ir trečia priežastis. Rusija mano, kad ją ne kartą apgavo JAV ir Vakarų Europa, ir yra pasiryžusi užtikrinti, kad tai nepasikartos. 2011 m. Maskva nesipriešino JTO rezoliucijai, kuri suteikė teisę įvesti neskraidymo zoną Libijoje ir apsaugoti civilinius gyventojus nuo Kadafio rėmėjų smurto. Vakarų šalys akivaizdžiai peržengė JT mandato suteiktus įgaliojimus. Jos ne tik siekė pakeisti Libijos valdžią (regime change), bet uoliai medžiojo pati Kadafį, net kai jis buvo nuverstas ir slapstėsi pietų Libano dykumuose. Tai ne pirmas kartas, kai, Maskvos nuomone, Vakarai piktnaudžiavo Rusijos gera valia ir draugiškumu.
Kremlius neturėtų pervertinti savo sėkmės. Ji buvo atsitiktinė, Obamos dvejonių, svyravimų ir noro vengti smurto vaisius. Nors Obama yra tikslinių žudymų entuziastas, jis nenori JAV įvelti į karines avantiūras, labai nenoriai pritarė karinėms operacijoms Libijoje. Tik masinis cheminių ginklų panaudojimas bei nuogąstavimai, kad JAV neteks patikimumo ir gebėjimo atgrasyti potencialius agresorius, jei jis nieko nedarys, skatino jį keisti savo nuostatas.
Tą dieną, kai susitiko su Baltijos prezidentais, Obama buvo pasiryžęs po kelių dienų smogti Sirijai. Bet tą naktį jis persigalvojo, nutarė kreiptis į Kongresą, o užsienio reikalų ministrui Johnui Kerry padarius užuominą, kad Sirija galėtų išvengti antpuolio, jei cheminius ginklus perduotų tarptautinei priežiūrai, Rusija suskubo daryti pasiūlymą, kurio kaip gelbėjimo rato greitai stvėrėsi Vakarai.
Damaskas dabar teigia, kad pasirašys JT cheminių ginklų draudimo sutartį. Obama kalbasi su Putinu, Kerry keliauja į Maskvą tartis su Lavrovu. Į buvusią „autsaiderę“ Rusiją nukrypo pasaulio diplomatų dėmesys. Nežinia, kiek ilgai Maskva galės džiaugtis savo vaidmeniu. Net geriausiomis sąlygomis būtų nepaprastai sunku perduoti kurios nors šalies cheminius ir biologinius ginklus tarptautinėn priežiūron, bet Sirijoje vyksta itin nuožmus pilietinis karas, o al Assado valdžia yra sukta ir nepatikima.
Daugelis laiko Rusijos sėkmę JAV ir ypač Obamos pralaimėjimu. Obama blaškėsi, elgėsi neryžtingai, nerodė vadovo savybių. Gal šiek tiek nukentėjo JAV patikimumas, bet manyčiau, kad ne tiek daug, kiek kartais nuogąstaujama. JAV tebėra galingiausia pasaulio šalis, ir šį kartą delsusi, kitą kartą skubės pamokyti tuos, kurie drįs jai mesti iššūkį.
Yra ir du teigiami poslinkiai. Apklausos rodo, kad didžioji JAV gyventojų dauguma nepritaria kariniams veiksmams, mano, jog reikia skirti pirmenybę vidaus reikalams. Jie supranta, kad JAV neturėtų būti pasaulio policininkas, Europos sąjungos (ES) užsienio legionas. Jei ES ar Arabų lyga mano, kad reikia imtis priemonių smurtui stabdyti, tegul sukuria ginkluotąsias pajėgas, kurios galėtų pačios įgyvendinti šitokias užduotis.
Sveikintinas Obamos kreipimasis į Kongresą, prašant pritarimo kariniams veiksmams. Nors Obama pabrėžia, kad jis gali pats daryti sprendimą, jo kreipimasis veikiausiai sukurs precedentą, kurio turės paisyti jo įpėdiniai. Karinės intervencijos yra perdaug svarbios, kad būtų galima leisti prezidentui ir jo patarėjams vieniems nutarti, kada galima jas pradėti. Rusija laimėjo, bet ne JAV sąskaita. Be to, Rusijos sėkmė yra trapi.