Sirgaliaus dienoraštis: namų darbai atlikti, vyrams nebedreba rankos!

Trečiadienį mūsų septynių (na gerai jau gerai, aštuonių – gi dar ir Ozikas) grupelė persikėlė iš Bled miestelio šalia Jesenicių į Liublianą. Išvažiuojant Bled mus palydėjo toks pat lietingas kaip ir pastarąsias tris dienas. Manėme, galbūt dėl to, kad tiek Bled, tiek ir Jesenicės yra tarp kalnų, tačiau Liubliana mus pasitiko lygiai tokiu pačiu niūriu, rudenišku lietuvišku lietumi.

Nuo ketvirtadienio orų prognozės žada pagerėjimą, o mes, kaip tik kelsimės į Kroatijos pajūrį, visai šalia Slovėnijos sienos, kur praleisime likusį čempionato laiką.

Jau prie pat Stožice arenos nuėjome į fanų zoną, kur pradėjome skanduoti „Lietuva, Lietuva!”. Tada ant suolų atsistojo du prancūzai ir ėmė skanduoti „Prancūzija, Prancūzija!“. Mūsiškiai, žinoma, visais balsais dar garsiau atsakė „Lietuva, Lietuva!”, po ko prancūzai prisijungė prie mūsų ir jau kartu skandavo „Lietuva, Lietuva!”, nusilenkė, padėkojo, paplojome vieni kitiems. Štai kokie turi būti tikri fanai!

Įspūdinga žalia arena

Arena pasirodė esanti tikrai įspūdinga – didžiulė, patogi, aplinkui didžiuliai plotai, po arena yra kelių aukštų automobilių stovėjimo aikštelės, dar niekada nesame taip patogiai palikę mašinos, tikrai. Ir spalvos vyrauja šiltai žalios – mums įprastos. Žiūrovų buvo labai mažai – tik koks ketvirtadalis ar penktadalis arenos, todėl ir vėl jautėmės lyg žaisdami „namų rungtynes“, nes didžioji dalis susirinkusiųjų - lietuviai. Prancūzų sirgalių buvo apie 20 – 30, ne daugiau. Dėl to visos mūsų skanduotės puikiai girdėjosi, net kelis kartus galėjome sau leisti sudainuoti „Ant kalno mūrai“, kas sunkiai girdėtųsi, jei varžovų sirgalių būtų bent apylygiai mūsiškiams.

Rungtynės

Šiandien į rungtynes važiavome ramūs, pakeliui nebuvo jokių kalbų apie patį krepšinį, tiesiog juokavome, apžiūrinėjome miestą. Tai, ką matėme šiandien aikštelėje, iš tiesų jau džiugina. Džiaugiamės ne tiek pergale, kiek pačiu žaidimu, kuris yra akivaizdžiai pagerėjęs – namų darbai akivaizdžiai atlikti. Vyrams nebedreba rankos, jie nebebijo žaisti, pradeda pataikyti... Ir tikrai dėl pataikymo procento nėra kalti jokie lankai, tai tiesiog pasitikėjimo savimi trūkumas. Tiesa, iki galo neleidžia džiaugtis tai, kad prancūzai šiandien laimėti nelabai norėjo... Patikėkite, stebint rungtynes antroje eilėje puikiai matyti, su kokiu kovingumu, sportiniu įniršiu žaidžia krepšininkai. Nesimatė prancūzų ryžto, ugnelės akyse, nesimatė užsidegimo. Tai buvo pirmosios rungtynės, kuriose lietuvių priešininkų širdys plakė ir akys degė kitaip, nei mes pripratome matyti pirmojo etapo rungtynėse. O tai labai stipriai prisideda prie komandos sėkmės.

Na, o mus šiandienos rezultatas įkvepia bei nuteikia tolimesnėms kovoms! Taip ir toliau, vyrai!

Rytoj poilsio diena. Kaip jau minėjau, mūsų grupelė pravažiuosime Slovėnijos pajūrį ir apsistosime netoli Kroatijos miestelio Umag ant jūros kranto. Teks važinėti į kiekvienas rungtynes apie porą valandų, tačiau bus įdomu – galėsime ir pailsėti, ir dvi šalis pamatyti. Beje, nuo liepos 1 dienos Kroatija jau Europos Sąjungos narė, tačiau dar ne Šengeno erdvėje, tad turėsime reikalų ir su muitine. Laukite kito „Sirgaliaus dienoraščio“ įrašo ryt, jau ne apie rungtynes, o apie tai, ką mes čia veikiame ir kur važinėjame.