Šį savaitgalį vykstančioje „Vilniaus muzikos savaitėje“ jis teikė pranešimą apie muzikos ir politikos santykį. Greta stovėjo lenta šaukiančiomis raidėmis „Free Pussy Riot!“, o ant marškinėlių – rusiškas užrašas „Navalno brolis“. Aleksejus Navalnas – Rusijos opozicijos lyderis, šiuo metu besivaržantis Maskvos mero rinkimuose su dabartinės šalies valdžios remiamu kandidatu.
Pernai įvykusį Rusijos pankroko grupės „Pussy Riot“ anti-putinišką protestą bažnyčioje A. Troickis pavadino geriausiu kada nors surengtu protestu muzikos istorijoje. „Galbūt jis nebuvo stipriausias iš artistinės pusės, tačiau nepralenkiamas pagal tai, kokį efektą sukėlė“, – Vilniuje tvirtino jis.
„Tačiau aš buvau labai nusivylęs, kai daug Rusijos roko muzikantų, tarp jų ir mano bičiulių, atsisakė viešai išreikšti paramą „Pussy Riot“ merginoms. Jie to nedarė, nes bijojo, jog gali nebegauti radijo eterio ar svarbių pasiūlymų koncertuoti“, – atvirai kalbėjo A. Troickis.
Savo pranešimą jis užbaigė iškėlęs du pirštus į viršų ir pasakęs „išlaisvinkime visus politinius kalinius!“ Iškart po to A. Troickis apie muziką ir politiką pasikalbėjo su DELFI.
– Ar muzika gali būti geras įrankis kovoje dėl politinių idėjų?
– Taip, tai buvo įrodyta daugybę kartų, ypač prisimenant politinius judėjimus buvusioje Sovietų sąjungoje: Rusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse. Represiniams režimams muzika gali būti pavojinga.
– Bet ar ji yra pavojinga šiuolaikinėje Rusijoje? Ar muzikantai nėra per daug susitaikę su esama padėtimi?
– Rusijoje yra tam tikras skaičius „nuolatinių įtariamųjų“. DDT, „Noize MC“ ir kitos grupės bei atlikėjai visada buvo ir yra aktyvūs politiniame lauke. Jų galima suskaičiuoti apie 10. Savo pažiūras jie išreiškia tiek per koncertus, tiek per viešus pareiškimus. Tačiau jų yra mažuma.
Dauguma atlikėjų, įskaitant ir tuos, kurie groja roko muziką, deja, yra tylūs. Tai nuvilia.
– Kas lemia jų pasyvumą?
– Pagrindinė priežastis yra baimė. Ne vienintelė, bet pagrindinė. Nes tikrai netikiu, kad mąstantys muzikantai gali remti Putiną. Visi supranta, kad Rusija šiuo metu yra baisioje padėtyje – vagysčių ir korupcijos mastas yra didžiulis. Situacija katastrofiška. Dėl to nemanau, kad šie žmonės tyli, nes palaiko Putiną, ar nesupranta, kas darosi šalyje. Priežastis yra paprasta: jie nenori įsivelti į problemas. Tai faktas.
– Bet jūs irgi esate vieša figūra, dirbate su muzika. Jums kyla tokios pačios grėsmės. Kas skatina nebijoti ir viešai remti opoziciją?
– Nežinau. Aš visą gyvenimą buvau toks. Laikau save truputį išprotėjusiu (juokiasi).
– Jūs labai palaikėte grupės „Pussy Riot“ protestą. Tačiau ar tas faktas, jog grupės narės visgi buvo uždarytos į kalėjimą, nereiškia, kad kova buvo pralaimėta?
– Ne. Manau, kad jos laimėjo, nes sukėlė fantastišką rezonansą. Manau, kad būtent „Pussy Riot“, o ne kas nors kitas opozicijos protestus Rusijoje pavertė pasaulinio masto svarbos įvykiais. Tai yra didžiulė pergalė.
– Jūs taip pat turite reputaciją kaip geriausias roko muzikos kritikas Rusijoje. Sovietų sąjungos žlugimo metais išleidote dvi knygas apie šio regiono roko muziką. Ar vis dar užsiimate muzikos analitika?
– Dabar rašau retai, bet darau daug kitų dalykų, kurių dauguma vis dar yra susiję su muzika, pavyzdžiui, rengiu muzikinę radijo laidą. Tačiau kasdiene muzikine žurnalistika nebeužsiimu.
– O kaip vertinate šiuolaikinę muziką?
– Manau, kad ir šiomis dienomis vis dar yra sukuriama daugybė geros muzikos. Tačiau man neramu, kad jau pakankamai ilgą laiką muzikoje neįvyksta joks ryškus proveržis, naujas judėjimas. Tikrai nemanau, kad, sakykime, dabstepas yra kokia nors naujiena. Tokią muziką aš klausiausi jau 90-ųjų pradžioje. Muzikos versle kartais naujos etiketės yra klijuojamos senai muzikai. Taip įsivaizduojama, jog gimsta nauji muzikos stiliai, bet iš tikro tai neįvyksta. Praktiškai nuo 90-ųjų vidurio negirdėjau jokios išties naujos muzikos. O tai – jau beveik 20 metų. Tai nėra gerai. Bet vis vien, aplink mus vis dar yra daugybė labai talentingų muzikos kūrėjų ir atlikėjų.
