Režisierius kviečia pamatyti iškiliausio kada nors gyvenusio lietuvių dailininko ir kompozitoriaus meilės istoriją, kuri nulėmė jo kaip menininko likimą, pajausti patriotiškumą kovojant su carinės Rusijos imperijos valdžia bei kartu pakeliauti po gražiausius šalies kampelius, kurie taip vaizdžiai parodo, kokia graži Lietuva.
Apie ką mes čia…
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis iš pirmo žvilgsnio įsimyli paprastą, tačiau labai ryžtingą Sofiją Kymantaitę. Ji tampa jam lietuvių kalbos mokytoja, meilės objektu, o svarbiausia – mūza. Deja, sunkus laikotarpis tiek įsimylėjėliams, tiek šaliai privers ištverti daug kančių, kol galiausiai jie vėl bus kartu.
Kūrinio vidus
Seniai jau buvo laikas sulaukti biografinės dramos apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimą, tačiau svarbiausia, jog čia jis pristatomas kaip jautrus ir pažeidžiamas žmogus, įsimylėjęs stiprią ir jam neabejingą moterį. Pateikta mažai faktų iš jo gyvenimo kaip biografinei dramai, tačiau žiūrint iš jausmų perspektyvos, tai pasisekęs ir labai kruopščiai pateiktas darbas.
Filmo pradžia ir Antono Čechovo dramos motyvais sukurtas „Dėdės Vanios“ spektaklis padeda solidų fundamentą tolimesnei juostos siužeto eigai. Jau nuo pirmų akimirkų matomas būsimo menininko portretas, kuris mato pasaulį šiek tiek kitaip. Idealistas, romantikas, grožio garbintojas – tokį Čiurlionį mes matome iš pradžių. Jis kartu ir patriotas, kuriam gimtoji kalba svarbesnė už visas pasaulio kalbas. Filmo veiksmas rutuliojasi lėtai, tačiau toks neskubėjimas leidžia žiūrovams labiau įsigilinti į rodomą ekrane vaizdą ir paties kompozitoriaus asmenybę bei pajausti jo vidines kančias.
Juostoje matome tris visiškai skirtingus M. K. Čiurlionio portretus, puikiai sudarančius vieną didelį paveikslą. Pirmiausia tai meilėje paskendęs romantikas, kuriam egzistuoja tik viena Sofija. Įdomu, jog dailininkas sutapatina savo ryšius su tautosaka, pristatydamas juos kaip Jūratės ir Kastyčio meilės istoriją. Tai žavi, sugebama bent akimirkai pabėgti nuo kraupios realybės.
Kitu aspektu matome patriotą, kuriam gimtoji kalba daug reiškia, o jo meilės objekto pamokos dar labiau priartina jį prie tautiškumo jausmo. Išties, kas gali būti maloniau, nei praleistos akimirkos su artimu žmogumi, kuris suartina tave su gimtine? Trečias – tai menininko portretas. M. K. Čiurlionis - dailininkas ir kompozitorius, kurio darbai iki šiol liko neįkainojamu Lietuvos kultūros paveldu. Iš šios trečios perspektyvos, kuri išraiškingai pateikiama, matome ne patį kūrimo procesą, o įkvėpimo ieškojimą. Dramatiškai, tačiau šiltai ir jautriai matomas genijaus gyvenimas, kuris turėjo tiek mažai laimės, nors buvo jos vertas.
Šis darbas išskirtinis ir tuo, jog kūrėjai atkuria autentišką anų laikų vaizdą. Filme girdima ne tik lietuvių kalba, tačiau ir lenkų bei rusų. Politinė situacija parodoma be kokių nors pagražinimų, o žiaurus carinės Rusijos kareivių elgesys dar labiau paįvairina spalvas. Neapsieinama ir be nacionalistinių šūkių, tačiau vis dėlto gerai, kad kiekviena šalis sugeba pristatyti save aukštai pakelta galva. Siekti tautiškumo ir ginti tai, kas brangiausia, turi kiekvienas žmogus, tačiau, deja, šiais laikais visas patriotiškumas išgaravo emigracijos bangoje į Vakarus.
Žinoma, juosta šiek tiek per trumpa, kad atskleistų visą Čiurlionio gyvenimą, tačiau parodyti paskutiniai jo gyvenimo metai iki pat mirties leidžia dar kartą pajausti, koks artimas kiekvienam šalies žmogui buvo M. K. Čiurlionis. Tai žmogus, kurio per anksti užgesęs gyvenimas padėjo nemažą pamatą siekiant nepriklausomos Lietuvos.
Techninė juostos pusė
Techniškai filmas turi nemažai klaidų, tačiau vis dėlto jos tėra menkas šešėlis taip jautriai papasakotai istorijai.
Labiausiai ausis žavi filmo garso takelis. Nuostabios ir harmoningai suderintos muzikinės kompozicijos leidžia mėgautis šiuo subtiliu reginiu. Išties seniai buvo girdimas lietuviškuose filmuose toks stiprus ir jausmingas garso takelis.
Didžiausios filmo bėdos - tai garso montažas, kuris daugelyje vietų buvo blogai suderintas su scenomis, o kartu ir pats operatoriaus darbas galėjo būti išraiškingesnis. Žinoma, dėka kameros darbo buvo malonu pamatyti Vilniaus Universitetą (ypač kai studijavai ten), Šv. Jonų bažnyčią ar nuostabius ir kerinčius akis vaizdus. Vis tik, kai kuriose vietose jaučiama režisieriaus ankstesnių darbų įtaką. Kartais atrodė, jog žiūrimas ne vaidybinis filmas, o dokumentinio pobūdžio juosta.
Filmo montažas neblogas, nors kai kuriose vietose viskas irgi buvo priartinta prie dokumentinio žanro – tai šiek tiek erzino peržiūros metu, tačiau tokie epizodai vos keli. Dekoracijos ir kostiumai deramai sugebėjo atspindėti laikotarpio madas ir interjerą. Ligoninės palatos irgi autentiškai pavaizduotos - nei viename juostos kadre šiose scenose nesimato jokio dirbtinumo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Rokas Zubovas, suvaidinęs pagrindinį personažą, pagaliau parodė, jog ir lietuvių aktoriai sugeba vaidinti ne blogiau už Oskarų laureatus. Prisiminus, jog viena didžiausių lietuviško kino bėdų yra būtent vaidyba, čia mes pamatome išskirtinio talento žmogaus darbą. Tikėkimės, jog ateityje ponas Bimbiris dar ne kartą nudžiugins mus savo pasirodymais kine.
Užtat to paties negalima pasakyti apie pagrindinio moters personažo atlikėją – Mariją Korenkaitę. Viso filmo metu sunku pajausti jos personažo kančias, labai nenatūraliai perteikiamos emocijos, o tuo pačiu buvo jaučiama teatrinio lygio vaidyba. Neįtikinantis personažas, kurios akyse nesimatė jokios meilės Čiurlioniui.
Filme galima pamatyti ir visai neprastus vaidmenis atlikusius Saulių Balandį, Gediminą Storpirštį ar Andrių Bialobžeskį, kurių pasirodymus malonu žiūrėti ekrane. Žinoma, juostoje pilna ir statistų ar trečiaplanių aktorių, iš kurių keli - Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto bakalaurai, todėl tiek rusų, tiek lenkų, tiek lietuvių kalbėsena skamba taip natūraliai. Tai prideda didžiausių pliusų autentiškumui, kuriuo negali pasigirti daugelis Holivudo filmų.
Verdiktas
„Laiškai Sofijai“ – tai jautrus, jausmingas, šiltas ir kerintis filmas apie iškiliausią kada nors gyvenusį lietuvių menininką, kurio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Tai - ir nuoširdi meilės bei kančių istorija, priverčianti pamatyti M. K. Čiurlionį kaip idealistą ir romantiką, kurio gyvenimą šildė meilė tėvynei ir mylimajai Sofijai.
Bendras vertinimas: 8/10