Tūlas, lietuvi, sutik – nesutik su mano nuomone, bet jei ne krepšinis, vienintelis mūsų gentainius suartinantis dalykas taptų bendras srutomis atsiduodančių skysčių pylimas ant politikos arenos gladiatorių ir kitų šio spektaklio veikėjų arba orų prognozių keiksnojimas ateinančiam rudens savaitgaliui.
Taip jau istoriškai susiklostė, jog tapome liūdna tauta, nuskriausta per ne vieną šimtmetį vykusių priespauda ir okupacijomis atsiduodančių režimo rykščių. Tarp visų praėjusio amžiaus blogybių it nelegalus statinys pajūryje netikėtai iškilo krepšinis, kuris mūsų šalyje patapo su religija sietinu reiškiniu.
O, mano brangus tautieti, tu gali ir pykti, ir keiksnoti, ir iki pirštų pagalvėlių nutrynimo klaviatūra komentaruose barškinti, jog krepšiasvaidis, kaip jį nūnai vadindavo Smetonos laikais, mūsų šaliai nieko gero neduoda – medalių nebelaimime, o ir pinigai, kuriuos uždirba krepšininkai yra pasityčiojimas iš paprasto Baltų genties ainio.
Truputį nusiramink ir paklausyk. Kas, jei ne krepšinis, suartina į aštuntąją dešimtį įlipusią močiutę ir naujausiais sostinės madų vėjais pasipuošusį paauglį? Kas, jei ne kamuolio mėtymas po sėkmingų rinktinės rungtynių suvaldo problematišką paauglį, kuris kartodamas stabų judesius aikštelėje privengia problemų už jos ribų?
Tokių pavyzdžių sugalvoti galimą ne vieną ir aš tikiu, jog Lietuvą apėmus krepšinio virusui, mes vėl tapsime viena tauta. Keiksnosime nebe tą pačią pilietybę kaip ir mes turintį politikierių, o Serbijos krepšininką, kuris galbūt pataikė iš ypatingai sunkios padėties. Tikiu, jog džiaugsimės taikliu Roberto Javtoko baudos metimu, o ne verslininku, kuris buvo sulaikytas po bandymo neteisėtai pralobti.
Vos porą savaičių truksiantis krepšinio renginys, susiklosčius medalio vertam scenarijui, taps mūsų didžiąja patriotizmo bomba, stebuklingąja nirvana, po kurios dar kurį laiką šūkausime mūsų šalies vardą ir išpūtę krūtines pasakosime užsieniečiais apie tai, kokie maži, bet stiprūs esame.
Negalvokime apie galimas nesėkmes krepšinio aikštelėje. Būkime nelietuviškai pozityvūs ir bent taip vieną kartą metuose tapkime vienos tautos dalimi. Kad ir dėl krepšinio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!