Vienodi automobiliai skirtingais ženkliukais: kam už tariamą prestižą mokėti 80 tūkst. Lt daugiau?

Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau? Rašydamas šia eilutes, anglų poetas Viljamas Šekspyras tikrai negalvojo apie automobilių pramonę, tačiau jo žodžius turėtumėte prisiminti, kai kitą kartą pirksite automobilį.

Realybė yra tokia, kad pasaulinė automobilių rinka yra pilna identiškų arba labai panašių automobilių, kurie parduodami su skirtingų markių ženkliukais, ir kurių kainos gerokai skiriasi. Šiais laikais bendradarbiauja įvairūs gamintojai, o tokia partnerystė leidžia „skolintis“ jau sukurtus modelius taip išvengiant didžiulių investicijų į naujų produktų vystymą, rašo forbes.com.

Tokia partnerystė yra kitokia nuo plačiai žinomo „platformų dalijimosi“ fenomeno, t.y. kai skirtingų markių automobiliai dalijasi esminiais komponentais. Su visa pagarba jiems, pervadinti automobiliai yra identiški, išskyrus keletą kosmetinių pakeitimų, tokių kaip žibintų dizainas ar bagažinės forma. Jie ne tik išrieda iš tų pačių gamyklų, bet kai kuriais atvejais yra ir surenkami tų pačių darbuotojų tose pačiose gamybos linijose. Vis dėlto jų kaina skiriasi priklausomai nuo to, kokios markės ženkliukas puikuojasi priekyje.

Viename naujausių numerių „Which?” žurnalas atskleidžia keletą tokių pavyzdžių. Tarkime, mažas miesto automobiliukas „Aston Martin Cygnet“, kurio bazinė versija kainuoja nuo 45 000 dolerių (117 000 Lt), iš tiesų sukurtas pagal mažiau nei 17 000 dolerių (44 200 Lt) kainuojantį „Toyota iQ“, ir šie du modeliai skiriasi tik salono įrengimu. „Which?” teigimu, šių automobilių vidutinės kainos skiriasi 31 000 dolerių (80 600 Lt). Taigi, kurie nori „Aston Martin“ prestižo, už „Toyotos“ inžineriją moka tris kartus daugiau!

Viso šio projekto paslaptis slypi tame, kad „Aston Martin“ šį mažą modelį įtraukė į savo gamą tik todėl, kad atitiktų Europos Sąjungos reikalavimus ir sumažintų vidutinę savo automobilių gamos CO2 taršą. Nors tai ir paaiškina „Cygnet“ atsiradimo prasmę, vis dėlto tai neatsako į klausimą, kodėl vairuotojai moka tiek daug už tokią mažą ir snobišką vertę.

Dar vieną įdomų pavyzdį paminėjo „Christian Science Monitor” rašantis Bengtas Halvorsonas. Jis pernai atkreipė dėmesį į JAV rinkoje parduodamus „General Motors“ koncerno SUV klasės visureigius. 2012 m. „Chevrolet Tahoe 4WD 1500 LS” kainavo nuo 43 100 dolerių (112 000 Lt), o tų pačių metų „GMC Yukon 4WD 1500 SLE” – praktiškai identiškas modelis – buvo siūlomas nuo 45 090 dolerių (117 200 Lt).

Vis dėlto „General Motors“ – ne vieninteliai taip darantys. „Ford“ ir „Chrysler“, Japonijos ir Korėjos automobilių gamintojai užsiima panašia veikla.

Europiečiams bene įdomiausia šiuo atžvilgiu – „Volkswagen“ koncerno veikla. „Which?” šią vokiečių kompaniją pavadino „ypač godžia automobilių dalių dalintoja“. Pavyzdžiui, „Volkswagen“ parduoda savo mažylį „up“, o kitos šiam koncernui priklausančios markės „Škoda“ ir „Seat“ savo pirkėjams siūlo lygiai tokį pat modelį, tik pavadintą atitinkamai „CitiGo“ ir „Mii“. Visi šie automobiliai išrieda iš to paties fabriko Slovakijoje. Be to, „Audi Q3” platforma naudojama ir „Škoda Yeti“ bei „Volkswagen Tiguan“. Tai – vos keletas pavyzdžių iš „Volkswagen AG“ koncerno, kuriame praktiškai visi modeliai yra persipynę ir naudoja vienodus agregatus.

Keletas pavyzdžių, kai identiški automobiliai parduodami kaip skirtingų markių atstovai:

„Toyota GT86“ – „Subaru BRZ“
„Toyota iQ“ – „Aston Martin Cygnet“
„Volkswagen Sharan“ – „Seat Alhambra“
„Audi A4“ – „Seat Exeo“
„Peugeot 107“ – „Toyota Aygo“ – „Citroën C1“
„Volkswagen up“ – „Škoda Mii“ – „Seat Mii“
„Opel Ampera“ – „Chevrolet Volt“
„Kia Cee’d“ – „Hyundai i30“
„Hyundai i40“ – „Kia Optima“