Įvertinus neramumus Egipte, kuriame po H. Mubarako nuvertimo vis dar nėra telkiančios ir pasiryžusios vykdyti atitinkančią liaudies poreikius politiką valdžios, padėtis arabų pasaulyje labai pažeidžiama ir neišvengiamai vis krypstanti į nestabilumą, kurį Vakarų valstybės (pirmiausia JAV) savo agresyviu ir savanaudišku kišimusi į arabų šalių vidaus politiką tik didina.
Blogiausia yra net ne pats kišimasis į arabų reikalus, kiek palaikymas sau naudingų valdančių režimų ar opozicijų jiems (kai valdžia nenaudinga korporacijoms ir panašiems Vakarų interesams), neatsižvelgiant į tų visuomenių poreikius, interesus ir bendražmogiškas vertybes. Pavyzdžiui, Egipto elitas neleidžia iškilti politiniams lyderiams, kurie atitiktų liaudies lūkesčius ir nepriklausytų kuriam nors dabartiniam elito klanui.
Nes Islamo dvasininkai Egipte, matydami jaunų žmonių laisvėjimą, bijo sekuliarios valstybės ir esminių pasikeitimų, įtakingi kariškiai bijo demokratijos ir savo įtakos mažėjimo, klanai savo ekonominio ir politinio dominavimo galo, o Vakarų valstybės siekia, nors skelbiasi remiančios laisvės, demokratijos ir bendražmogiškas vertybes, labai siaurų ir savanaudiškų interesų, ko pasekoje dar labiau didina susipriešinimą ir remia tik sau naudingas politines jėgas. Kartais susidaro įspūdis, kad JAV ir jų sąjungininkai siekia naudingas arabų valstybės paversti pusiau kolonijomis.
Stebint įvykius Sirijoje, tenka pripažinti, kad konfliktas Sirijoje nesibaigia vien dėl visokeriopos (karinės, žvalgybinės, finansinės) JAV ir jos sąjungininkų paramos Basharo al Assado režimo opozicijai. Neįtikina JAV pareiškimai, jog Sirijos karinės pajėgos panaudojo cheminį ginklą. Daugiau negu keistai atrodo, kad Vyriausybės kariuomenė vykdytų dujų ataką Sirijos sostinės Damasko priemiesčiuose, gana netoli įvairių valdžios rūmų.
Manau, reikia neskubėti su kariniu smūgiu Sirijai ir palaukti bent jau JT inspektorių tyrimo rezultatų. Be to, kariniai smūgiai Sirijai iš esmės nesustiprins opozicijos turimų pozicijų ir nepadidins kovojančių prieš Basharo al Assado rėžimą skaičiaus. Labiau tikėtina, kad sirai, matydami gresiančią intervenciją, vienysis aplink Basharą al Assadą.
Kita vertus, reikia pažvelgti į padėtį Sirijoje plačiau, giliau ir atsakyti į klausimą: ar nuvertus Basharo al Assado rėžimą atsiras Sirijos liaudies lūkesčius atliepiančių lyderių? Ar neatsitiks kaip Egipte, kai liaudis laisvuose rinkimuose neturi iš ko rinktis, nes nei vienas kandidatas jiems netinkamas, todėl balsuojama už geresnį iš blogiausių?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!