1988 metais slopstant Irako karui su Iranu, Jungtinės Valstijos iš palydovinių nuotraukų pamatė, kad Iranas gali įgyti svarbų strateginį pranašumą, pasinaudojęs skyle irakiečių gynyboje. Jungtinių Valstijų pareigūnai perdavė Irakui duomenis apie Irano karių buvimo vietą, puikiai žinodami, kad Saddamo Husseino kariuomenė smogs cheminiais ginklais, įskaitant zariną – mirtiną, nervus paralyžiuojančią medžiagą.
Tarp Irakui perduotų duomenų buvo vaizdai ir žemėlapiai su Irano karių judėjimu, taip pat logistikos taškų vietos ir detalės apie Irano oro gynybą. 1988 metų pradžioje Irakas per keturis stambaus masto puolimus, kurie buvo paremti JAV žvalgybos nuotraukomis, žemėlapiais ir kita žvalgybos informacija, jau buvo panaudojęs iprito ir zarino dujas. Šios atakos padėjo pakreipti karo eigą Irako naudai ir paskatino Iraną sėsti prie derybų stalo.
Jos taip pat užtikrino, kad sena Ronaldo Reagano administracijos politika padėti Irakui pasiekti pergalę bus sėkminga. Tačiau šios atakos buvo paskutinės iš cheminių smūgių, kurie truko kelerius metus – R. Reagano administracija apie juos žinojo, bet jų neviešino.
Jungtinių Valstijų pareigūnai ilgai neigė, jog tylomis pritarė Irako cheminių ginklų atakomis, tvirtindami, kad S. Husseino vyriausybė niekada nepranešdavo, jog naudos šiuos ginklus. Tačiau į atsargą išėjęs oro pajėgų pulkininkas Rickas Francona, kuris per 1988 metų smūgius buvo amerikiečių karo atašė Bagdade, pateikia kitokį paveikslą.
„Irakiečiai niekada mums nesakydavo, kad ketina naudoti nervų dujas. Jiems ir nereikėjo to daryti. Mes jau tai žinodavome“, - sakė jis „Foreign Policy“.
Anot neseniai išslaptintų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) dokumentų ir interviu su tokiais buvusiais žvalgybos pareigūnais kaip R. Francona, Jungtinės Valstijos jau nuo 1983 metų turėjo patikimų įrodymų apie irakiečių chemines atakas. Tuo metu Iranas viešai skelbė, kad prieš jo pajėgas buvo surengtos neteisėtos cheminės atakos, ir ruošė bylą Jungtinėms Tautoms. Tačiau Iranui trūko įrodymų, kad šias atakas rengė Irakas – didžioji dalis šių įrodymų glūdėjo itin slaptuose pranešimuose bei įrašuose, nusiųstuose aukščiausiems JAV vyriausybės žvalgybos pareigūnams. CŽV komentuoti šią istoriją atsisakė.
Priešingai šiandieniniams debatams, ar Jungtinės Valstijos turėtų įsikišti, kad sustabdytų įtariamas Sirijos vyriausybės chemines atakas, prieš tris dešimtmečius Vašingtonas S. Husseino cheminių ginklų atakas prieš savo priešus ir savo paties žmones vertino su šaltu išskaičiavimu. R. Reagano administracija nusprendė, kad geriau leisti šioms atakoms tęstis, jeigu jos gali pakeisti karo kryptį. Net ir tuo atveju, jeigu jos išaiškėtų, CŽV manė, kad tarptautinis pasipiktinimas ir pasmerkimas bus prislopintas.
Minėtuose dokumentuose CŽV sako, kad Iranas gali nerasti įtikinamų įrodymų apie šių ginklų panaudojimą, nors pati agentūra jų turėjo. CŽV taip pat pažymi, kad Sovietų Sąjunga taip pat naudojo chemines medžiagas Afganistane ir tai nesukėlė didelio atgarsio.
Tai, kad Jungtinės Valstijos teikė Irakui taktinę informaciją tuo metu, kai pareigūnai įtarė, jog S. Husseinas naudos cheminius ginklus, buvo žinoma jau anksčiau. Tačiau CŽV dokumentai, gulėję beveik nepastebėti tarp išslaptintos medžiagos lobynų Nacionaliniame archyve Merilando Koledž Parko mieste, kartu su buvusių žvalgybos pareigūnų interviu pateikia naujų detalių apie Jungtinių Valstijų žinojimo gylį, kaip ir kada Irakas naudojo mirtinas medžiagas.
Jie rodo, kad aukšti JAV pareigūnai reguliariai būdavo informuojami apie nervus paralyžiuojančių dujų atakų mastą. Tai prilygsta oficialiam Amerikos prisipažinimui, kad ji bendrininkavo rengiant vienas siaubingiausių kada nors įvykusių cheminių ginklų atakų.