Tai tik pradžia. Galbūt netgi ir neišvengiamas blogis. Tačiau šokinėju iš džiaugsmo, kad Vokietija atsidūrė ant „trečiosios lyties“ pripažinimo slenksčio, na ar bent jau oficialiai teigiama, kad „Vokietijoje gimę vaikai be aiškiai išreikštų fizinių lyties bruožų galės būti registruojami nenurodant lyties gimimo liudijimuose.“
Nesupraskite manęs neteisingai – hermafroditai išgyveno neįtikėtinai sunkius laikus. Kol transseksualų bendruomenė tiek Jungtinėje Karalystėje (JK), tiek ir kitur pastarąjį dešimtmetį vieną po kito skynė eilę teisinių pripažinimų, hermafroditai neturėjo nei teisinės apsaugos, nei teisės gauti medicinos paslaugas. Teko remti asmenis, kurie tapo persekiojimo aukomis ar jiems net buvo atsakyta suteikti būstą vien dėl to, kad savininkui buvo nepriimtinas šių žmonių lyties pateikimas. Dėl nepatekimo į teisinį transseksualumo apibrėžimą, jiems pačiu brutaliausiu būdu teko patirti, ką reiškia teisinės apsaugos neturėjimas.
Faktinis vyriausybės ir bendruomenės pripažinimas, jog egzistuoja atskira tokių žmonių grupė, leistų jiems naudotis savo teisėmis, kas tikrai reikštų teigiamus pokyčius, galimai naudingus ir politiškai.
Pamečiau skaičių, kiek kartų man rašant su lytimi susijusiomis temomis forumuose atsirasdavo aršių natūralios tvarkos gynėjų, aiškinančių, kad yra tik dvi lytys dėl to kad: a) jų Dievas taip pasakė arba b) mokslininkai tai yra įrodę.
Pati turėdama mokslinio darbo patirties stebiuosi, ką nelabai žinantys, apriboti tradicinio mąstymo bei daug metų trukusio socialinio formavimo, stebėtojai padarys su žmonija. Ar bus nuspręsta, kad egzistuoja tik du lyties variantai, o vis kita bus priskirta „gamtos klaidoms“, ar vis dėlto bus pasiremta empiriniais duomenimis, liudijančiais, kad apie 96-98 proc. gyventojų daugumai tenka 2-4 proc. asmenų, neatitinkančių dviejų lyčių sistemos?
Ar iš tiesų bus pastebėta, kad elementarus fizinių bruožų įvertinimas, kaip siūlo Vokietija, šioje situacijoje netinka? Kad būtų nustatyta „tikroji“ lytis, tenka žvelgti giliau: įvertinti chromosomas, lytines liaukas bei hormonų lygį, o nėra akivaizdu.
Daugelis tų, kurie išdidžiai skelbia apie savo vyriškumą ar moteriškumą, būtų šokiruoti sužinoję, kad jie vienareikšmiškai nepriklauso vienai ar kitai lyčiai. Būtent todėl norėčiau išskirti tris Vokietijos pasiūlymo trūkumus.
Pirma, kaip jau minėjau, vadovaujantis vien fiziniais bruožais sunku spręsti apie žmogaus lytį.
Antra, šis siūlymas neapima visų tarpinių variantų – asmenų, nepriskiriančių savęs nei prie vienos, nei prie kitos lyties, nepaisant tariamai lytį nurodančių fizinių bruožų.
Aiškiai išreikštiems hermafroditams priėmus šį siūlymą būtų ištiesta pagalbos ranka, tačiau didelė grupė asmenų, nepriskiriančių savęs vienai ar kitai lyčiai, ir vėl liktų neaiškioje situacijoje.
Galiausiai, kodėl reikia nuolatos grįžti prie lyties kaip gyvybiškai svarbaus klausimo? Prieš porą metų aptardama opų identiteto klausimą valstybės tarnautojų komitete iš pradžių pralinksmėjau, o paskui ir nustebau, nes valdininkai vieningai tvirtino, kad šiais laikais iš viso nėra beveik jokios prasmės fiksuoti žmogaus lytį.
Kalbant apie asmens apsaugą to visiškai nebereikia, nes nuoseklus lyčių lygybės propagavimas veda prie to, kad „teisėtas“ buvimas moterimi ar vyru iš esmės nieko nekeičia.
Iš tiesų ši situacija labai primena, kaip vyriausybės galų gale dekriminalizavo gėjų seksualinius santykius. Pradžioje nenorom juos įteisino, tačiau nustatė skirtingą leistiną amžių homoseksualiems ir heteroseksualiems santykiams. Tada palaipsniui buvo nuimti visi apribojimai, o 1967 m. prasidėjęs procesas vis dar tęsiasi iki šių dienų (pavyzdžiui, buvimas homoseksualiu karinėse pajėgose tapo teisėtu tik 2000 m.).
Tai svarbu, nes atverčia naują diskusijų dėl lyties puslapį, bet tuo pačiu ir nepaliečia didesnių probleminių klausimų.