Sulaukusi atsakymo, kad škotiškų svarų neturi, paabejojau, kad tinka ir angliški, ir paprašiau, kad darbuotoja pasikonsultuotų su kuo nors (nedrįsau pasakyti: su kompetetingesniu darbuotoju). Atsakymas pribloškė: „Ir ko aš galėčiau paklausti - kas gi į tą Škotiją važiuoja...“. Bent iš spaudos žinau, kad nemažai studentų joje mokosi, tik jie, matyt, tokių kvailų klausimų neuždavinėja...
Pinigai. Nusipirkau angliškų svarų ir neapsirikau. Tiesa, Škotijoje cirkuliuoja ir vietinių bankų spausdinti svarai. Trys Škotijos bankai turi teisę leisti svarų sterlingų banknotus su škotiška simbolika. Jais galima atsiskaityti visur, kur priimami svarai sterlingų. Kadangi Lietuvoje bankai nenoriai juos keičia, geriau tokių neparsivežti, nebent kaip suvenyrą...
Dagys. Škotijos nacionalinis augalas yra dagys, jis puikuojasi ant daugelio suvenyrų: puodelių, žvakidžių, siuvinėtų paveikslėlių, lėkštučių... Legenda byloja, kad ši dygliuota piktžolė kadaise išgelbėjo škotus nuo netikėto naktinio vikingų užpuolimo. Užpuolikai, basi užlipę ant škotiškų dagių, pradėjo rėkti ir taip išsidavė. Kadangi Škotijoje turbūt dėl klimato ypatingumo gamtos spalvos yra itin ryškios, tai dagys atrodo gana vizualiai. Dažnai šis augalas paliekamas net pjaunant žolę. Taip išryškėja jo savitas grožis. Man šis augalas asocijuojasi ir su pačiais škotais: savitais (vien kiltai ką reiškia!) ir tuo pat metu kukliais, nemėgstančiais išsiskirti (stebino jų panašūs namai, kai kuriose gatvėse jie vienodi, kaip mūsų sovietiški „alytnamiai“, net darželiai dažnai standartiniai).
Pilys. Škotija ne vienam asocijuojasi su pilimis. Teigiama, kad jos peizažą puošia per 600 pilių ir jų griuvėsių. Kad jos yra įspūdingos, liudija ir tas faktas, kad ne viename filme galima išvysti scenų su jų vaizdais ( „Privatus Šerloko Holmso gyvenimas“ (1970), „Kalnietis“ (1985), „Loch Nessas“ (1996), „Elžbieta: aukso amžius“ (2007), serialai apie Džeimsą Bondą. ir kt.). Per 6 dienas, praleistas Škotijoje, teko matyti jų nemažai, o apsilankyti tik keturiose: Glamso (Glamis), Balmoralo, Eilean Donan, Urguharto. Jos visos buvo skirtingos, su įdomia istorija.
Glamso pilį išgarsino V. Šekspyro „Makbetas“, tad apie ją jau buvau girdėjusi nuo mokyklinių laikų... Po pilį mus vedžiojo balta palaidine ir languotu sijonu apsirengusi tipiška škotų gidė ir linksmai pasakojo, kiek daug paslapčių esama šioje pilyje, net vaiduoklių galima išgirsti ar net pamatyti. Viena istorija apie slaptą kambarį, į kurį nėra įėjimo: jo langai matomi tik iš kiemo pusės. Pagal legendą šiame paslaptingame kambaryje amžinai įkalinti kortomis lošia vienas iš buvusių pilies šeimininkų ir jo draugas, taip pat aistringas lošėjas. Prakeiksmas ant vyrų krito dėl to, kad vyrai drįso be paliovos lošti kortomis sekmadienį, nepaisę jokių tarno įspėjimų. Kalbama, kad sekmadienio vidurnaktį, priėjus prie kambario sienos, galima išgirsti dviejų nelaimingųjų pokalbį...
Šioje pilyje vaikystę praleido karalienė Elžbieta (Karalienė Motina - Elžbietos II motina) ir gimė princesė Margareta, dabar čia saugomi kai kurie šeimos portretai. Karalienės kambaryje vaiduoklių irgi yra: sako, galima pamatyti sėdintį pažą ir laukiantį nurodymų...Savų vaiduoklių turi ir kitos pilies dalys... Valgomajame, be prabangių stalo reikmenų, žavi puošnios gyvų gėlių puokštės. Kadangi pilyje gyvena jos savininkai, ne visur joje galima vaikščioti, atitverta ir dalis sodo teritorijos.
Prieš pilį puikuojasi XVII a. remiantis tuometinėmis technikos naujovėmis pastatytas saulės laikrodis. Ir dabar, kai šviečia saulė, pagal jį galima nustatyti gan tikslų laiką. Prieš pilį galėjome matyti belakstančius triušius, o prie vartelių į sodą kabėjo užrašas, kad neužmirštume jų sandariai uždaryti, nes triušiai gali pridaryti daug žalos...
Balmoralo pilis buvo matyta filme „Karalienė“. Ji - Anglijos karališkosios šeimos vasaros rezidencija dar nuo karalienės Viktorijos laikų. Tiesa, dabar karališkosios šeimos nariai čia retai besilanko, paskutinis spaudoje aprašytas toks įvykis buvo princo Viljamo vakarėlis su draugais...
Be įprastinių pilims ir dvarams būdingų dalykų, čia galima grožėtis Anglijos karalienės puošniomis suknelėmis, pasiūtomis skirtingais dešimtmečiais ir atskleidžiančiomis ne tik karališko garderobo grožį, bet ir karalienės figūros pokyčius. Prie šios ekspozicijos daugiausiai ir sukinėjasi moterys. Eksponuojami karališkosios šeimos vestuviniai kvietimai, nuotraukos ir t.t. Nemažą įspūdį paliko pilies sodas: sumaniai tvarkomas daržas, įdomiai komponuojami augalai. Ne vieno sodininko mėgėjo dėmesį patraukė kaip gyvatvorė formuojamos obelaitės, apkarpomos taip, kad šakos augtų tik horizontaliai.
Eilean Donaon pilį aplankėme važiuodami į Skajaus salą. Ši pilis pastatyta Donano salelėje, kurią su sausuma jungia akmeninis arkinis tiltas. Priešpiet atrodė, kad ir vandens tiek tėra, kad ta salelė vos ne dirbtinai sujungta tiltu, užtektų tik pylimo, bet grįždami į viešbutį vakare matėme jau kitokį vaizdą: potvyniai ir atoslūgiai, lietuvio akiai neįprasti, žavi ir stebina, kad ten, kur buvo kažkoks dumblas, dabar tyvuliuoja vanduo...
Pilis buvo sugriauta 1719 m. jakobinų sukilimų metu, o atstatyta tik po 200 metų - XX a. Atstatymo darbai vyko 20 metų, stengiantis išlaikyti autentiškumą. Pilis nėra vien tik muziejus, joje galima švęsti vestuves ar organizuoti kitokius susibūrimus. Tam tinka ir nuostabi aplinka: pilis įsikūrusi priešais Skajaus salą, apsupta vandenų. Šioje pilyje labiausiai sudomino ne tik autentiški baldai, bet ir senovinė virtuvė, vaizduojanti viduramžių buitį, patiekalus, maisto ruošimą, pagyvinta virėjų ir kitų pilies gyventojų figūromis.
Nors iš Urquhart pilies, primenančios kruvinas škotų kovas su anglais dėl nepriklausomybės, likę tik griuvėsiai, bet susitikimas su jais paruoštas išties įspūdingai: lankytojų centre, aišku, nusipirkus bilietą, demonstruojamas dokumentinis filmas apie šios pilies istoriją, o po to atsitraukia uždanga ir atsiveria nuostabus vaizdas į pilį, įsikūrusią garsaus Lochneso ežero pakrantėje. Kadangi pilis pastatyta ant uolos, tai vaizdas į ežerą išties puikus.
Kitus kelionės įspūdžius ir mintis, kilusias akies krašteliu pažvelgus į nuostabiąją Škotiją (tik 6 dienas pakeliavus), tikiuosi dar sudėlioti į kitą pasakojimą.