Vienas įtakingiausių socialdemokratų vadovų Juozas Olekas pasakė, kad siūlymo nepalaikys nei Vyriausybė, nei Seimas. Jis pavadino pasiūlymą „keistu“, duodamas suprasti, kad tai populistinis žingsnis, esą tvarkiečiai taip „surado savo nišą, kur galėtų save realizuoti“. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos seniūnės nuomone, referendumas nėra reikalingas. Skeptiškai pasisakė ir konservatorius Dainius Kreivys.
Tvarkiečių pasiūlymas nėra staigmena. Jau kovo mėnesį partijos vadovas Rolandas Paksas rašė, kad Konstitucija nurodo, jog svarbiausius valstybėje klausimus tauta sprendžia referendumu. Lito atsisakymas ir yra vienas iš svarbiausių valstybės klausimų, “todėl jam įgyvendinti turi būti pasirinktas ne tik pats geriausiais laikas bei teisingiausi sprendimai, bet tam įvedimui turi pritarti tauta.”
Neabejoju, kad populistiniai skaičiavimai turi reikšmės „tvarkiečių“ sprendimui. Manau, kad įsijungimas į euro zoną bus naudingas, leis Lietuvai dalyvauti, svarstant ir sprendžiant eurozonos problemas, juolab kad pririšus litą prie euro, Lietuva seniai atsisakė nepriklausomos pinigų politikos. Negalima visiškai atmesti argumentų, tvirtinančių, kad nutardama stoti į Europos Sąjungą, Lietuva nutarė eiti integracijos keliu, tad netiesiogiai pritarė ir eurui.
Galima įvairiai vertinti pernai metų referendumą dėl atominės elektrinės. Nutarimas jį rengti buvo neatsakingas, nes žmonės dar nežinojo, kaip ir jie dabar dar nežino, kiek jėgainė ir jos gaminama elektra kainuos ir ar ji bus rentabili, tad jie neturėjo pakankamai duomenų vienaip ar kitaip spręsti.
Atominės gynėjai neatliko savo namų darbų, negebėjo ir ne itin stengėsi tinkamai paaiškinti jėgainės svarbą Lietuvos energetinei nepriklausomybei. Bet neginčytina, jog rezultatai parodė, kad gerokai daugiau žmonių negu manyta skeptiškai vertina atominę, ir tai svarbu žinoti, priimant bet kokį galutinį sprendimą.
Lietuvos politikos elitas – ne tik politikai, bet ir politologai, apžvalgininkai, stambieji verslininkai – neturi itin geros nuomonės apie Lietuvos rinkėjus. Skundžiamasi dėl menko piliečių politinio išprusimo, nurodama, kad daugelis rinkėjų palaiko Darbo ir kitas populistines partijas, dažnai ir be aiškios priežasties keičia savo nuostatas, ne itin domisi politika, tad nesupranta ir nėra kompetentingi spręsti sudėtingesnių klausimų. Nors tiesmukai nesako, ne vienas mano, kad negalima pasitikėti eilinių piliečių politine nuovoka, tad būtų klaida leisti jiems priimti svarbiausius sprendimus.
Atrodo, kad kitų šalių politikai panašiai galvoja. Daugelis Vakarų valstybių vengia referendumų. Kiek žinau, Didžioje Britanijoje yra buvę tik du nacionaliniai referendumai. Švedijoje įvyko tik šeši referendumai - paskutinis - dėl euro įvedimo 2003 m. - ir visi buvo patariamieji. Vokietijoje referendumų irgi beveik nėra, gyventojų nebuvo atsiklausiama net dėl Vokietijų susivienijimo.
Olandijoje įstatymai neleidžia rengti referendumų, nors 2005 m. buvo priimtas laikinas įstatymas, kai būtų galima balsuoti, ar pritarti ar nepritarti Europos konstitucijos projektui. Olandijos rinkėjai, kaip ir Prancūzijos, balsavo prieš. Tiesa, Prancūzija, ypač Charles De Gaulle prezidentavimo metais, dažniau rengdavo referendumus, o Šveicarijoje referendumai yra kasdienės politikos dalis.
Iškalbinga tai, kad beveik visos Europos šalys neleidžia savo piliečiams tiesiogiai pasisakyti svarbiausiais ES klausimais. Tik Airija surengė referendumą dėl Fiskalinės drausmės sutarties, nes to reikalauja įstatymai. Rinkėjai pritarė sutarčiai. Bet Airijos rinkėjai iš pradžių balsavo prieš Lisabonos sutartį, tad reikėjo surengti antrą referendumą.
Kaip minėta, 2005 m. Olandijos ir Prancūzijos piliečiai atmetė Lisabonos sutarties pirmtakę – vadinamąją Europos Sąjungos konstituciją. Karčios patirties veikiamos, ES šalys nuosekliai vengia leisti savo rinkėjams pasisakyti dėl naujausių Briuselio planų. Jų nuogąstavimai iš dalies suprantami, bet dar labiau suprantama kodėl kalbama apie ES demokratijos deficitą.
Jei kitos šalys, pvz. Latvija, nutarė nerengti referendumo dėl euro, kodėl tai turėtų daryti Lietuva, ar ji turi būti šventesnė už popiežių?
Nepritariu paternalizmui ir elito pretenzijoms, kad jis geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams, kas tarnauja jų interesams negu patys piliečiai. Kompartija irgi manė, kad ji geriau žino, tad ir viena sprendė svarbiausius klausimus. Apskritai paternalizmas sunkiai suderinimas su vienu pagrindinių demokratijos prielaidų, būtent, kad su kai kuriomis išlygomis piliečių balsas turi būti lemiamas. Dar 1994 tuometinis prezidento Brazausko patarėjas Justas Vincas Paleckis pasakė, kad „žmogus iš gatvės“ atlieka savo vaidmenį balsuodamas, ne jam spręsti, kaip prezidentas turi kalbėti ar veikti. Toks požiūris į rinkėjus tebėra gajus ir šiandien.
Nežinau, kiek yra pagrįsti skundai dėl gyventojų politinės brandos stokos. Bet piliečiai netaps atsakingesni, jei bus ribojamos jų galimybes aktyviau dalyvauti politikoje. Dabartinėmis sąlygomis laukiama, kad žmogus kas ketverius metus turėtų atiduoti savo balsą kandidatui į Seimą ir po to tylėti. Suteikus žmonėms realią progą lemti tai, kas yra svarbu, veikiausiai padidėtų piliečių politinė savimonė ir aktyvumas.
Nenoriu teigti, kad referendumai yra kokia nors stebuklinga lazdelė, kuri pagerintų politinio gyvenimo kokybę. Kas tinka Šveicarijoje, nebūtinai tinka Lietuvai. Kartais bus balsuojama už nenaudingas, neapgalvotas inciatyvas, bet Seimas jau dabar priima daugelį nevykusių sprendimų.
Nesu tikras, ar reikėtų rengti referendumą dėl euro įvedimo, bet esu linkęs jam pritarti, nes tikiu, kad rinkėjai palaikytų šį žingsnį, jei jis būtų tinkamai jiems išaiškintas.
Nedviprasmiškai pritariu „tvarkiečių“ siūlymui mažinti kartelę referendumui rengti - nuo 300 tūkst. būtinų parašų iki 100 tūkstančių. Vargu ar demokratija gali suklestėti, jei ji grindžiama nepasitikėjimu rinkėjais. Ilgainiui gal tai supras ir Briuselis.
