Jau 3 kartą gyvenu „susimetusi“ su vaikinu (4 metus, 3 metus, dabar 2 metus). Šį kartą man vaikinas pasipiršo, tačiau manau labiau dėl tos priežasties, jog nepabėgčiau ir būčiau geras variantas ateičiai (jis už mane 1 metais jaunesnis).
Su amžiumi aš kiek pasikeičiau. Tapau moteriška, gerai gaminu, tvarkausi, prižiūriu savo išvaizdą, studijuoju ir dirbu. Man labai svarbu sielos (vidinis) tobulėjimas, aplinkos grožio patyrimas, savianalizė, bendravimas, aplinkinių dėmesys.
Savo vyrą įsivaizduoju kaip kompanioną, su kuriuo mes kartu juokiamės ir verkiame, kuris dalinasi savo planais ir baimėmis, kuris mane palaiko, kai man to reikia ir šiaip, kuriam aš būčiau geriausias draugas. Man svarbu, kad bent dalelytę turėtume bendros veiklos: šokiai, piešimas, įdomių temų analizė, kelionės ar pan.
Vaikinas yra geras, atitinka mano lūkesčius išvaizdos, rūpestingumo, švelnumo, ištikimybės atžvilgiu. Bet su juo gyvendama jaučiu lyg degraduočiau. Mes praktiškai nesikalbame rimtomis temomis (kai imu šnekinti jam ima skaudėti galvą), jo nedomina žmogaus psichologija, vidinis tobulėjimas, po truputį jis apleidžia savo išvaizdą, su juo sunku kurti planus. Sako, jog mėgsta pinigus, dirba, bet viską iš karto išleidžia.
Vienintelis mūsų bendras laisvalaikis slenka prie televizoriaus, kurio žiūrėjimas man atrodo beprasmis laiko švaistymas. Suprastėjo ir labai retais tapo lovos reikalai, vis ginasi, jog aš jį traukiu, tačiau pervargsta darbe (nors miega po 9-10 valandų ir nelabai sudėtingas jo darbas). Taip pat sunku spręsti ginčus dėl jo principingumo bei įžeidumo (gal dar neišaugo?).
Nebežinau, kur viskas krypsta. Imu bijoti su tokiu žmogumi kurti ateitį, nes atrodo, jog būsiu palaidota gyva (juk mes dar tokie jauni, o gyvename kaip pensininkai). Esmė tame, jog tai kartojasi jau su trečiu vaikinu. Klausiu Jūsų, gal tai vis dėlto yra mano psichologinės problemos ir aš pasaulį įsivaizduoju gražių romantinių filmų siužeto spalvomis?
O gal toks likimas, kad vis sutinku ne man skirtą? Gal taip ir liksiu viena su savo idealais?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI BAISU BŪTI PALAIDOTAI GYVAI
Taigi jau trečią kartą jums baisu, kad su vaikinu jūs jausitės blogai. Prie tų bruožų, kuriais pasižymi dabartinis jūsų vaikinas: „geras, atitinka mano lūkesčius išvaizdos, rūpestingumo, švelnumo, ištikimybės atžvilgiu“- kai kurios merginos nieko nepridėtų. Jos tik apsidžiaugtų ir dar pasvarstytų, ar yra vertos tokios dangaus dovanos.
Tačiau jūs aukštai save vertinate. Ir jums norisi daugiau, ir sąrašas jūsų labai humanitarinis: „sielos (vidinis) tobulėjimas, aplinkos grožio patyrimas, savianalizė, bendravimas, aplinkinių dėmesys“. Vaikinas, deja, tuo nepasižymi.
Akivaizdu, kad per paskutinius du metus jis parodė ne pačius geriausius savo bruožus ir jus nuvilia. Nesirūpina savimi, mažiau mylisi, apie rimtus dalykus kalbėti negali. Jam nuo jų netgi galvą skauda. Ką gi, matyt, jums teks išsiskirti ir su šiuo vaikinu. Ir apkaltinti dėl to ne tik jį, bet ir savo svajones apie „tobulą princą“.
Tai, kad jūs augote be tėvo ir nematėte realių vyrų, žinoma, paaiškina, kodėl jums reikia tokio princo. Jei jūs matytumėte ir motiną, ir tėvą, gyvenančius kartu ne pačiuose baisiausiuose santykiuose, tai jūsų reikalavimai nebūtų labai aukšti. Jūs gyventumėte su vaikinu panašiai, kaip gyveno jūsų motina su jūsų tėčiu.
O dabar vietoj to pas jus yra tik suvokimas, kaip svarbu jums yra sielų harmonija, širdžių vienybė, bendravimas ir abipusio supratimas. T.y. toks ryšys, kuris egzistuoja romantiniuose meno kūriniuose, o taip pat santykiuose tarp kūdikio ir geros motinos.
Jūs ne pirmas žmogus pasaulyje, kuris svajoja apie tokius santykius. Mes visi kažkada buvome kūdikiai. Tėvai mums atrodė tobuli. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jei žmogus auga įprastų, ne idealių žmonių šeimoje, jis anksčiau ar vėliau nustoja idealizuoti savo tėvus. Ir tokioms svajonėms priešpastato kitokį faktą: IR NELABAI GRAŽŪS, DĖMESINGI BEI NE TOKIE SUPRANTANTYS ŽMONĖS GALI GYVENTI SANTUOKOJE IR BŪTI JA PATENKINTI.
Ir netgi atvirkščiai: kuo mažiau tikiesi iš kito žmogaus, tuo didesnis džiaugsmas, kai jis netikėtai parodo, jog yra vertas kur kas daugiau dėkingumo. Tai koks nors neaukštas ir neišvaizdus vyras beprotiškai gerai mylisi. Tai kažkoks seksui abejingas vaikinas parodo didžiulę ištvermę jūsų emocijoms ir išradingumą. Tai koks nors alkoholikas ima ir paaukoja dėl jūsų vaikų viską, ką turi.
Taigi vienas iš atsakymų į jūsų klausimus yra toks: arba jūs liekate su savo idealu viena, arba į idealo vietą pastatote tikrovę. T.y. mokotės mylėti ne patį idealiausią vyrą.
Ar galima taip imti ir išmokti ką nors mylėti? Argi meilė - ne stichija, kuri turi mus užvaldyti, užpildyti ir kažkur nunešti? Ir argi ne vaikino savybės sukelia tokią stichiją jumyse?
Tokia stichija yra, ji vadinasi „susižavėjimas“ arba „aistra“, romantiniuose kūriniuose dažniausiai ir apdainuojama, tik neatlaiko kelių bendro gyvenimo metų. Ateina nusivylimas.
Priešingybė tokiems santykiams atrodo nė ką geresnė: santuoka iš išskaičiavimo, grynai racionali. Jūs be susižavėjimo įvertinate vieno, kito ir trečio vaikino bruožus, pasveriate perspektyvą su vienu, su kitu ir su trečiu, o po to pasirenkate, už ko tekėti.
Toks variantas irgi žmonėms gerai žinomas ir tikrai mažai ką buvo apvylęs. Nes kai neturi didelių lūkesčių, tai ir nusivylęs nebūni. Stabilumo prasme tokios santuokos tikrai lenkia pirmąsias. Bėda tik ta, kad jose žmones gali nelauktai apnikti geismas ir susižavėjimas už santuokos ribų. Tačiau jei jie lieka racionalūs žmonės, tai vėl viską pasveria ir sugrįžta namo.
O tarp šių priešybių jūs rasite kitokias santuokas, kuomet iš pradžių yra šioks toks susižavėjimas, šiokie tokie racionalūs pasvarstymai, o po to prisirišimas, t.y. „lėtoji meilė“. Kuomet žmogų įvertini ne iš karto, o po truputį. Ir kuo toliau su juo gyveni, tuo labiau myli.
Įvyksta tai, ko jūs iš tiesų ir siekiate: abipusio supratimas, priėmimas, bendrumas. Žinoma, ne iš karto. Tam reikia bręsti kartu. Ar galima to pasiekti su bet kuo? Ne, kažkoks pradinis vertybių panašumas turi būti, tik ne toks ilgas sąrašas, kaip pas jus: ar tai knygos, ar vaikai, ar tikėjimas, ar verslumas. „Ar“, o ne „ir“, „ir“, „ir“.
Tuomet yra apie ką pasišnekėti grįžus po darbo namo. Ir šiokia tokia asmenybių branda turėtų būti: nebelakstyti „į kairę“, mokėti išgirsti kritiką, suprasti, kad ne tik tu svarbu, bet ir kitas turi savo požiūrį ir jį galima suprasti.
Ir kažkur šiame sąraše stovi seksualumas, tik jis vargu ar gali jis būti visiems vienodai svarbus. Negali jis visuomet išlikti ir labai aukštas. Seksualinis poros gyvenimas dažniausiai nelieka toks, koks būna pirmaisiais pažinties metais: jis per porą metų suretėja ir pereina į šiai porai būdingą „fiziologinį ritmą“. Iš ko tikrai nereikia daryti išvadų, jog „aš jo nebetraukiu“ arba „jis manęs nebegeidžia, vadinasi, geidžia kitos“.
O ką daryti jums, jei be visa ko, jūs dar domitės savo pačios psichologija?
Manau, jums būtų labai gerai susivokti savo vertybėse. Iš jūsų gyvenimo istorijos su keliais ryšiais, iš baimės „būti palaidotai gyvai“, iš posakio „juk mes dar tokie jauni“, o jums jau 27 metai - galima spręsti, kad viena iš jūsų vertybių yra laisvė.
Laisvė vertybių hierarchijoje pastatyta aukščiau už meilę ir prisirišimą. Tai nėra blogai, tiesiog esant šiai vertybei žmogus priverstas kartais nuo karto nutraukinėti meilės santykius. Nes lemiamu momentu pajunta baimę, kad bus „uždusintas“, kad iš jo atims asmeninę erdvę, kad nebebus kelio atgal, o „juk aš dar nepagyvenau“.
Tokiam žmogui turi pasidaryti aišku, kad šiuo metu baimė likti vienam jam mažesnė, nei baimė ištirpti kitame žmoguje, prarasti save. Jei jis kada nors save atranda, ir pasisotina vienatve bei laisve, tuomet jis sąmoningai atsisako jos dalies ir eina į artimus santykius. Su mintimi „pasenti kartu“.
Jam nebaisu savęs netekti, ir jis netgi to siekia. Profesine prasme jis save jau atrado. Prarasdamas save kitame žmoguje, jis atranda save naują, kaip koks Feniksas, kuris dega, bet nesudega: buvo mergina viliokė, o su sutuoktiniu atrado save kaip žmoną.
Buvo žmona, o su vaikais atrado save kaip motiną. Buvo motina, o atrado save kaip karjeros moterį. Buvo karjeros moteris, o save atrado kaip močiutę. Kitas gi žmogus, savęs neatradęs jaunystėje, negali sau to leisti. Kaip jis gali senti kartu su kuo nors, praradinėti save, jei dar savęs išvis nesukūręs?
Jis iškelia laisvę į pirmą vietą. Ir sumoka už tai tam tikru kaltės jausmu: jis jaučiasi, lyg būtų nuskriaudęs keletą žmonių, kurie dėjo į jį lūkesčius, susijusius su prisirišimu.
Jei jūsų buvę vaikinai panašiai, kaip jūs, vertino laisvę, pretenzijų jums jie neturi. Jie gali netgi jaustis jums dėkingi už tai, kad jų „nesupančiojote“. Tačiau jei ten pasitaikydavo į prieraišią meilę orientuoti žmonės, jūs galite jaustis juos nuskriaudusi. Tuomet kaltės jausmas gali apkartinti jūsų laisvės skonį.
Taigi įvertinkite ir save, ir savo vaikinus šia prasme. Ir leiskite sau būti savimi. Tai, apie ką rašote, ne problema, o jūsų vystymosi kelias.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
