Savanoriškos veiklos paieška
Nuo pat mažumės svajojau apie tai, kaip aš galėčiau pakeisti pasaulį, kad jis taptų geresne vieta gyventi. Aišku, tai buvo tik rožinės mažos mergaitės svajonės, tačiau savanorystės idėja ruseno toliau. Kažkada buvau net susiradusi daugybę informacijos apie savanorišką veiklą Afrikoje, tačiau, kadangi buvau dar nepilnametė, teko šios idėjos kuriam laikui atsisakyti.
Šiandien galiu pasakyti: esu savanorė. Viskas prasidėjo 2012 m. rugpjūčio mėnesį, tad jau metus užsiimu veikla, teikiančia ne tik man, bet ir aplinkiniams daug pačių geriausių emocijų.
Taigi, pabaigusi studijas ir grįžusi gyventi į Vilnių, jau realiau susimąsčiau apie savanoriškos veiklos idėją – ką norėčiau ir galėčiau naudingo nuveikti savo mieste. Be to, tuo metu turėjau laisvo laiko, kurį galėjau šiai veiklai paskirti.
Interneto pagalba nesunkiai susiradau daugybę organizacijų ir įstaigų, ieškančių savanorių. Gyvūnai iš karto atkrito – šių pasiūlymų net nesvarsčiau, nes turiu baimę šunims ir šiaip ne prie širdies man gyvūnai. Iš pradžių išsirinkau kelias įstaigas – „Maisto banką“ ir „Knygos namus“. „Maisto banko“ internetinėje svetainėje susiradau anketą ir ją užpildžiau. Po kelių dienų sulaukiau elektroninio laiško ir taip prasidėjo bendradarbiavimas.
Į „Knygos namus“ taip pat rašiau elektroninį laišką ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad esu laukiama. Taigi, galiu drąsiai paneigti teiginį, kad į elektroninius laiškus nereaguojama – tiesiog reikia žinoti, kaip pasiūlyti savo pagalbą. Mandagiai. O jei neatsako – galima drąsiai nueiti į pačią organizaciją, susirasti kitų kontaktų arba tiesiog žmonių, kurie jau ten savanoriauja: juk ne akmens amžiuje gyvename – interneto pagalba viskas įmanoma.
Netrukus pastebėjau, kad savanoriška veikla man duoda turbūt net daugiau nei aš jai: ėmiau keistis pati, pakito ir požiūris į daugybę dalykų, pradėjau norėti vis daugiau ir daugiau veiklos. Be to, susipažinau su daugybe nuostabių žmonių! Pagalvojau, kad būtų smagu išbandyti ir kitas sritis.
Taigi, visai atsitiktinai internete skaitant straipsnius, 2012 m. vasaros pabaigoje DELFI aptikau, kad Vilniuje rugpjūčio pabaigoje rengiamas Velomaratonas (mėgėjų ir profesionalų dviračių lenktynės). Pagalvojau, kad būtų labai šaunu prisidėti ir pamatyti renginį „iš vidaus“. Deja, savanorių registravimasis jau buvo pasibaigęs, tačiau buvau atkakli – susiradau kontaktus ir vėl rašiau elektroninį laišką, kad be galo trokštu prisijungti. Tą pačią dieną gavau atsakymą: prašome, esi laukiama!
Po pirmo renginio – pasiūlymų jūra!
Pirmas blynas nebuvo prisvilęs – atvirkščiai, galiu pasakyti, kad jis buvo nuostabus! Buvo tiek daug veiklos, įspūdžių, pačių geriausių emocijų, naujų pažinčių, kad net sunku tai apsakyti žodžiais – reikia patirti savo kailiu.
Visa renginio virtuvė buvo prieš akis: renginio organizavimas, dalyvių registravimas, renginio vietos ruošimas, apdovanojimų ceremonijos, garsus sportininkų palaikymas ir dar daug daug visokios veiklos. Be to, kam įdomu, čia galima sutikti ir begalę visuomenėje žinomų veidų.
Renginio metu susipažinau su daugybe savanoriaujančo jaunimo – iš nuostabos buvau priblokšta, kai išgirdau, kad 14 metų mergaitės savanoriška veikla užsiima jau ketvirtus metus! Visi pasakojo savo patirtis, žaibiškai ėmė sklisti informacija, kur ir kada bus rengiami kiti sporto renginiai – o juose savanoriai visada laukiami išskėstomis rankomis.
Taigi, taip mano savanoriškos veiklos sporto renginiuose karuselė pradėjo suktis: po Velomaratono savanoriavau Vilniaus maratone, vėliau – Kauno maratone, AVON moterų bėgime, Trakų triatlone, „Baltic Cup 100 km“. Dabar jau pačiai nereikia ieškoti – visa informacija pasiekia mane pati – tik spėk visur dalyvauti, nes renginių jūra – dėl darbų ne visur galima spėti. Nors, galiu pasakyti, kad didžioji dauguma renginių vyksta savaitgaliais, tad susiderinti, jei tik nori, galima.
Apibendrinant galiu drąsiai teigti, kad jei tik nori užsiimti savanoriška veikla, galimybių yra begalybė, tik spėk dalyvauti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!