Taigi, įveikę baimę „sutikti“ su vaiko „negatyviomis emocijomis“, tėvai greitai išmoksta „užjausti“ vaikus, kai jie jaučiasi blogai:
„Niekas šiandien nesiseka, taip?“
„Norėtum dabar ledų, suprantu tave“
„Tu labai pyksti ant manęs!“
Tiesą sakant, empatija (gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus) taip gelbsti nuraminant ir atnaujinant ryšius su piktu ar liūdnu vaiku, kad kartais netgi nustembame jai nesuveikus. Tačiau empatija nėra žmonių kontroliavimo triukas – ji yra ryšio priemonė, padedanti vaikui susitvarkyti su savo emocijomis. Todėl empatijai nesuveikus, pagalvokite, ar iš tiesų norėjote užmegzti ryšį, ir ar bandėte padėti vaikui suprasti ir įsisąmoninti savo jausmus.
Toliau išvardytos problemos, su kuriomis dažniausiai susiduria tėvai naudodami empatijos metodą:
1. Dėl empatijos mano vaikas ima verkti dar labiau
Paprastai pripažinus vaiko emocijas, šios paintensyvėja. Tačiau mes nesukuriame tų blogų jausmų – jie bet kuriuo atveju jau egzistuoja. Prisiminkite, kaip kažkada savyje laikėte daug emocijų – gal nutiko kažkas blogo. Stengėtės ištverti, susiturėti. Tuomet atėjo kažkas, su kuo jaučiatės saugus. Tas žmogus jus apkabino ar pasakė kažką užjaučiančio, ir, žinoma, jūs pratrūkote verkti.
Tokia pati situacija ir su vaikais – jų širdelėse slypi dideli jausmai, o jums užjaučiant ir suprantant juos, tie jausmai prasiveržia. Viskas tvarkoje, mat kai juos apims tos emocijos, jos taip pat ims mažėti, sklaidytis – taip veikia visų mūsų jausmai.
2. Empatija nesustabdo pykčio priepuolio
Kai vaikas persijungia į „kaukis arba traukis“ režimą, žodžiai čia jau nebepadės. Todėl vietoje emocijos įvardijimo, perduokite vaikui saugumo jausmą, kad jis galėtų išleisti visus jame tūnančius jausmus. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau – tereikia, kad jis išgirstų jūsų supratimą ir užuojautą, ir žinotų, jog laukiate jo savo glėbyje.
3. Nuolat kartoju „Tau labai liūdna, esi susierzinęs“, tačiau vaikai supyksta ir liepia man to nebesakyti
Nuo žmogaus amžiaus priklauso, kaip jis priima ir supranta jausmus. Jeigu piktas yra mažylis, tuomet galite nusileisti iki jo lygio ir sakyti „tu toks piktas!“ – vaikutis paprastai nurimsta, mat mama žino, kad čia nieko baisaus ir netgi jam pasako, kas dedasi su juo.
Tačiau paaugusiems vaikams įvardydami jų jausmus tik viską pabloginate. Kaip dauguma suaugusiųjų, jie nemėgsta, kai juos analizuoja ar jais manipuliuoja, jiems reikia žinoti, kad matote, koks yra jų požiūris. Įsivaizduokite save liūdną ar piktą, ir jūsų partnerį, jums kartojantį, koks esate liūdnas ir susierzinęs!
Todėl vietoje emocijų įvardijimo, labai pasistenkite suprasti ir užjausti juos iš šios perspektyvos: „Ach, brangioji/brangusis... Kaip liūdna žinoti, jog tu kažko labai nori, o aš negaliu tau to duoti... Tikrai suprantu, kaip tu to nori, norėčiau pasakyti „taip“, deja, ne šiandien“.
Augant vaikams, paprastas „Ach, branguti, man labai apmaudu, kad tau taip sunku“ perteiks jūsų užjautimą.
4. Aš suprantu jų emocijas, užjaučiu juos, bet vaikai vis tiek yra prislėgti.
Empatija padeda pamatyti mūsų vaiko požiūrį ir su juo atnaujinti ryšį. Kartais to pakanka vaiko emocijoms sumažinti. Tačiau dažnai mums tenka labiau pasistengti, ir duoti tai, ko jis nori: „Ar norėtum, kad šį daiktą įrašyčiau į tavo gimtadienio dovanų sąrašą tam, kad nepamirštumėme?“
Kartais net ir norų išpildymas nepadeda. Nusivylimas yra toks didelis (arba stimuliuoja kokią nors iš anksčiau užslėptą ir neišreikštą nuoskaudą), kad tik ašaros gali padėti. Tokiu atveju empatija suveikia, mat vaikas, išreikšdamas savo liūdesį, jaučiasi pakankamai saugus su jumis. Taip vaikai ugdosi gebėjimą greitai atsigauti (jūs užtikrinate jiems saugią aplinką, todėl jie nebijo išlieti viso susikaupusio nusivylimo), ir pajaučia pagerėjimo jausmą.
5. Sakau jam „tu esi piktas, bet negalima trankytis.
Po dešimties minučių jis vėl pradeda muštis“. Jeigu jūsų siunčiama žinutė vaiko nepasiekia, tai dažniausiai dėl to, kad vaikui reikia daugiau pagalbos, nei jūsų duodama empatija, susitvarkant su emocijomis.
Kartais, kai naudojame žodelį „bet“, vaikai nemano, kad jų jausmai buvo tinkamai pripažinti. Pažiūrėkite, ar jausis skirtumas, jeigu sakysite „esi labai piktas, taip? Visgi muštis negražu“. Dar, labai daug lemia jūsų balso tonas – pamokslavimas tikrai nepadės sukomunikuoti su vaiku.
Tačiau dažniausiai empatiški priminimai, siekiantys užkirsti kelią mušimuisi, nepadeda todėl, kad vien tik kalbėjimu tokios problemos paprastai neįmanoma išspręsti. Besimušantys vaikai savyje laiko užrakinę didžiulę baimę. Reikia, kad sukurtumėte saugią aplinką ir nustatytumėte užjautimo ribą – tik taip vaikas galės išsiverkti, parodyti jums savo baimę. Paprastai tik tuomet nustojama muštis.
Tiesa ta, kad empatija visada padeda atnaujinti ryšį ir susitvarkyti su emocijomis (kartais tai pasireiškia emocijų upe. Tai tik į naudą ir itin gydo žmogaus savijautą). Taigi, jeigu empatija jūsų atveju neveikia, galimas daiktas, kad kelią pastoja netinkami žodžiai.
Nustokite ieškoti tinkamų žodžių, vietoje to, įsivaizduokite save vaiku, kuris jaučiasi taip, kaip jaučiasi jūsų sūnus ar dukra. Ką jūsų tėvai turėtų padaryti, kad jaustumėtės mylimi, apsaugoti ir emociškai pagiję? Taip ir elkitės.
