Socialdemokratas mano, kad teisingą visuomenę kuria progresiniai mokesčiai ir perskirstymas, liberalas – kad kiekvienam pagal nuopelnus atseikėjanti nematoma laisvos rinkos ranka. Liberalai ir kairieji aukščiausią neteisybę įžvelgia tame, kad homoseksualams negalima tuoktis, o konservatoriai – tame, kad jiems norima leisti tai daryti.
Vis dėlto dėl vieno teisingos visuomenės bruožo turbūt sutartų visų politinių pakraipų atstovai: visuomenė tuo teisingesnė, juo didesnis joje socialinis mobilumas, juo lengviau žmogus iš žemiausio, skurdžiausio socialinio-ekonominio sluoksnio gali patekti į aukščiausią. Jeigu žmogui pakilti visuomenėje netrukdo nei jo startinės pozicijos, nei jo socialinė aplinka ar šeimos padėtis, nei jokie neregimi barjerai tarp socialinių sluoksnių, „stiklinės lubos“ ar elito uždarumas, jeigu niekas nėra prieš savo valią įkalintas „skurdo klasėje“, tokia visuomenė pelnytai būtų laikoma teisinga – jei ne visais atžvilgiais, tai bent šiuo metu ypač aktualia socialine-ekonomine prasme.
Dėl paties socialinio mobilumo irgi virė bei tebeverda nemenkas ideologinis ginčas – ar socialinę migraciją „į viršų“ veiksmingiau skatina laisvos konkurencijos dvasia ir verslumo ugdymas, ar progresiniai mokesčiai, „gerovės valstybės“ globa ir jos teikiamas saugumo jausmas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso tai, koksai socialinis-ekonominis režimas – laisva rinka ar gerovės valstybė – laikomas deramu pagrindu teisingai visuomenei kurti.
Šioje vietoje tenka atsidūstant paapgailestauti, kad Lietuvoje tokia studija ne tik neįmanoma, bet dar ilgai nebus įmanoma, kadangi trūksta reikiamų statistinių duomenų, o turimi duomenys deramai neapdoroti. Tačiau, jeigu analogiškos studijos apie Lietuvą greitai nesulauksime, ką ši studija sako apie JAV visuomenę? Galbūt mutatis mutandis (kaip mėgsta sakyti Konstitucinis Teismas) iš jos šį tą sužinotume ir apie savo visuomenę?
Pirminis studijos tikslas buvo įvertinti įvairių mokestinių priemonių, skirtų kovai su skurdu, veiksmingumą. Išanalizavus milijonus atvejų iš visų Amerikos valstijų, pasirodė, kad nėra aiškios koreliacijos tarp socialinio mobilumo ir valstijų mokestinės politikos, tokios, kaip tikslinės mokestinės lengvatos mažiau uždirbantiems, vaiko mokestinis kreditas ar panašios mokesčių progresyvumą didinančios iniciatyvos. Socialinio mobilumo nedidina ir itin turtingų žmonių proporcija – ten, kur gyvena daugiau amerikiečių, patenkančių į 1 procentą turtingiausių šalies gyventojų, socialinis mobilumas nėra padidėjęs. Tad Ayn Rand „kapitalistinių titanų“ pavyzdys ir laisvos rinkos šalininkų cituojamas trickle down efektas, regis, nors kiek žymiau prie teisingesnės visuomenės kūrimo neprisideda. Žodžiu, pirminis tyrimo tikslas – nustatyti įvairių mokestinės politikos modelių ir socialinio mobilumo ryšį – nenusisekė: statistiniai duomenys nerodo, kad tokios sąsajos esama.
Teritorijos, kuriose žemų pajamų asmenys gyvena segreguoti nuo vidutinių pajamų individų, yra ypač linkę pasižymėti žemu socialinio mobilumo į viršų laipsniu. Pradinio ir vidurinio švietimo mokyklų sistemos kokybė irgi atrodo koreliuojanti su mobilumu: teritorijos su aukštesniais testų rezultatais (pašalinus pajamų lygio įtaką), žemesniu nelankymo laipsniu ir aukštesniu vienam moksleiviui tenkančiu finansavimo lygiu turi aukštesnius socialinio mobilumo rodiklius. Galiausiai, vieni stipriausių socialinio mobilumo į viršų indikatorių yra socialinio kapitalo ir šeimos struktūros koreliatai. Pavyzdžiui, aukšto socialinio mobilumo teritorijos linkę turėti aukštesnes proporcijas religingų asmenų ir mažiau vienišų tėvų auginamų vaikų.“
Taigi, anot tyrimo duomenų, nepasiturinčioje aplinkoje augantis vaikas turi daugiausia šansų pakilti visuomenėje tuomet, jeigu jo gyvenamoje aplinkoje (1) nepasiturintieji gyvena pramaišiui su vidurine klase, (2) yra geresnės mokyklos, (3) yra daugiau bendruomenių veikloje ir ypač religinių bendrijų gyvenime dalyvaujančių asmenų, (4) daugiau vaikų auga šeimose su abiem tėvais.
Be abejo, tyrimo autoriai pabrėžia, kad tyrimas atskleidžia koreliaciją, o ne priežastingumo ryšį. Klasikinis šios perskyros pavyzdys – daugybė tyrimų rodo, kad vaikai, užaugę namuose, kur daug knygų, statistiškai žymiai geriau mokosi. Tačiau ar tai reiškia, kad knygomis prikimšus butą, kuriame anksčiau puikavosi vien televizorius ir sekcija su servizais, vaiko pažymiai pagerės? Anaiptol – nes knygų kiekis yra ne priežastis, o koreliuojantis rodiklis: namai, kuriuose daug knygų, tikėtina, priklauso tėvams, kurie patys linkę skaityti ir kurių IQ aukštesnis, toje šeimoje skaitymas ir intelektualinė veikla gerbiama ar bent nelaikoma laiko švaistymu, tad ir pažymiai geresni.
Tačiau net ir koreliacijos, atskleistos šiame tyrime, verčia susimąstyti. Pirmiausia jie rodo, kad klestinčios valstybės ir visuomenės pagrindai klojami dešimtmečiais, priklauso nuo giluminių ilgalaikių visuomenės sanklodų, kad socialinis mobilumas negali būti įtvirtintas vienu mokestinės giljotinos smūgiu, nustačius progresinius mokesčius, pakėlus minimalų atlyginimą ar įvedus kokią kitą mokestinę panacėją.
Antra – tyrimas rodo, kad gyvenimo faktai yra labai konservatyvūs. Trys iš keturių rodiklių atkartoja tradicinės visuomenės priesakus: „Jei nori gerai gyventi – mokykis, tuokis, eik į bažnyčią“. Prireikė daug metų, kad mokslas parodytų, jog kuriant savarankišką galimybių visuomenę šios tiesos yra svarbesnės, negu įmantrūs socialinės ir fiskalinės politikos instrumentai. Ir kad valstybė šį procesą paveikti gali tik labai ribotai – didžiuma dalykų priklauso nuo pačių asmenų pasirinkimo, nuo socialinio ir moralinio visuomenės audinio būklės.
Vis dėlto – ką šios tyrimo metu išaiškėjusios koreliacijos gali reikšti mūsų visuomenei? Kokias praktines išvadas galima padaryti galvojant apie sėkmingesnės, teisingesnės galimybių visuomenės kūrimą?
Sociologai nurodo ir tai, kaip šeimos santykių įtvirtinimas susituokus apčiuopiamai keičia pačius sutuoktinius, įnešdamas atsakomybės jausmą, motyvuodamas siekti ekonominės gerovės bei socialinės karjeros. „Mokslininkai aptiko, kad pati santuoka gali turėti motyvuojantį poveikį, stumdama vyrus uždirbti daugiau, negu jų nevedę bendraamžiai,“ rašo „New York Times“. Netgi šis, JAV masteliais kairysis laikraštis, analizuodamas šeimos poveikį, kalba apie „Two Classes, Divided by ‘I Do’“ – dvi naujas socialines klases, kurias skiria „I do“, santuokos metu ištariama priesaikos patvirtinimo formulė.
Vėlgi, tai anaiptol nereiškia, kad valstybė privalo visus „apženyti“. Teigiamas šeimos vaidmuo visuomenės raidai yra tiesiog objektyvus socialinis faktas; jį ignoruodama, traktuodama kaip nereikšmingą gyvenimo aplinkybę ar voliuntaristinio eksperimentavimo dalyką, mėgindama pakeisti nusistovėjusią šeimos struktūrą ideologiniais naujadarais, visuomenė tiesiog iššauna sau į koją, žaloja save ir savo pačios ateities perspektyvas. Aiškesnis socialinio šeimos vaidmens suvokimas ir įvardijimas, viena vertus, leidžia tikslingiau padėti tiems vaikams, kurie dėl įvairių priežasčių šio pranašumo gyvenime neturi. Kita vertus, tai leistų ugdyti pagarbos šeimai, jos branginimo kultūrą, kuri stiprintų šiuo metu krizės krečiamą šeimos instituciją ir užtikrintų, kad kuo daugiau vaikų ateityje įgytų tą objektyvų socialinį pranašumą, kurį teikia vaikystė abiejų tėvų šeimoje.
Kitas svarbus aspektas – mokyklos kokybė. Nekartojant to, kas nesyk rašyta anksčiau, čia galima pasakyti tik tiek, kad dabar Lietuvos mokykla, nepaisant gausių išimčių, neatlieka socialinio mobilumo skatinimo vaidmens. Bendrojo ugdymo kokybė yra neatleistinai prasta ir toliau prastėja. (Paskutiniais, 2009 m. atlikto tarptautinio PISA tyrimo duomenimis, pagal tris matuojamus parametrus – skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų įgūdžius – Lietuva yra atitinkamai 40, 37 ir 33 vietose iš 65 ir žemiau išsivysčiusių šalių rodiklio, o Estija – atitinkamai 13, 17 ir 9 vietose ir aukščiau jo; negana to, Lietuvos rodikliai nuo paskutinio matavimo smuko atitinkamai per 8, 6 ir 1 vietą.) Dar blogiau tai, kad dabartinė bendrojo ugdymo ideologija Lietuvos mokykloje neskatina intelektualinės ambicijos, noro pirmauti, tapti geresniu, prasiveržti į priekį – asmeninių savybių, būtinų socialiniam mobilumui. Vietoj kryptingo mokinių formavimo, vietoj pasitempti, stengtis, tobulėti ir įveikti save reikalaujančio iššūkio mokykloje viešpatauja pataikavimas esamai padėčiai, prasidedantis akademinio atsilikimo įteisinimu šypsenėlėmis bei saulutėmis viename edukacinio vamzdžio gale ir pasibaigiantis vidutinybę šlovinančiais kolektyviniais „projektaisRIGHT_BRACKET kitame.
Galiausiai, ketvirta ir gan nelaukta, tačiau visiškai logiška socialinio mobilumo sąlyga – skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimas pramaišiui, kai skurdesnės visuomenės dalies atstovai nėra sugrūsti į savotiškus „getus“, kuriuose vaikai gali užaugti taip ir nesutikę nė vieno pastovų darbą turinčio asmens, bet gyvena šalia vidurinės klasės ir su ja bendrauja, persiimdama jos vertybėmis, sektinais pavyzdžiais, galiausiai – žmogiško pavydo diktuojamo noro neatsilikti ir gyventi ne blogiau, negu kiti. Būtent šis socialinio mobilumo aspektas JAV sukėlė daugiausia diskusijų. Kalbama apie tai, kad Amerikos gyvenimo „suburbanizacija“, vidurinės klasės pabėgimas iš miestų centrų į socialiai homogeniškus, vien vidurinės ir aukštesniosios klasės gyvenamus priemiesčius būtent ir kuria tokius socialinius getus, kuriuose įsitvirtina socialinio mobilumo nepripažįstantis „skurdo ratas“.
Kitaip tariant, solidarumas yra labai svarbi vertybė, norint užtikrinti teisingesnę, socialiai mobilią galimybių visuomenę – tačiau ne valdiška socialdemokratų prasme, kai „solidarumas“ tiesiog reiškia privalomą perskirstymą per progresinius mokesčius, o savanorišką apsisprendimą gyventi įvairialypėje, daugiasluoksnėje urbanistinėje aplinkoje, nepabėgant į vidurinės klasės oazę priemiesčiuose. Lietuvoje šis procesas yra tik neseniai prasidėjęs, tačiau planuojant miestų raidą būtų tiesiog aplaidu neatsižvelgti į galimas „priemiestėjimo“ implikacijas visuomenės socialiniam mobilumui, kurias šis tyrimas atskleidė. Šį socialinio mobilumo aspektą taip pat svarbu turėti omenyje kuriant regionų politiką, tačiau tai kito, platesnio svarstymo tema.
Baigsiu tuo, kad dinamiškos, veržlios, savarankiškos visuomenės kūrimas trunka dešimtmečiais. Tai padaryti įmanoma – ir aptartasis tyrimas duoda vertingų nuorodų, kuriomis kryptimis reikia veikti, o veikti reikėtų pradėti jau dabar. Kad tas veikimas būtų sėkmingas, reikia sąžiningai gilintis į štai tokias mokslines – o drauge vertybines – diskusijas apie socialinį mobilumą, šeimą ir religiją bei sąžiningai pripažinti, jog taip, gyvenimo faktai neretai yra konservatyvūs. Tačiau daug lengviau yra sukurti dar vieną darbo grupę ar tiesiog ištraukti dar vieną surūdijusį marksistinį transparantą apie „darbo žmonių solidarumą“ bei reikalauti atimti iš tų, kurie dirba, ir atiduoti tiems, kas to nemoka, nenori ar negeba.