Esu kairiarankė ir man tai patinka. Be to, tai jau lyg šeimos tradicija: kairiarankiais gimė mano teta, senelis (jos tėvas) ir mano pusseserė (tetos dukra) bei aš. Belieka tik spėliot, ar, jei turėsiu vaikų, vienas jų bus kairiarankis kaip ir aš.
Žmonės dažnai nustemba, kai pagauna save pastebėjusius, kuria ranka aš rašau. „Tu kairiarankė?“. „Taip“, - nusišypsau, ir baigiu brūkštelėti dokumente paskutines eilutes.
Neigiamų patirčių dėl kairiarankiškumo prisirinkti neteko, tik pati nuolat juokauju, kad mane labiau „traukia“ į kairę pusę tiek minant dviratį, tik einant gatve. Giminaičiai patraukia per dantį - gerai, kad nevairuoju automobilio, bent jau kol kas.
Tiesa, tuo tarpu iš tetos teko girdėti, kad mokytojai mokykloje vertė „persiorientuoti“, retkarčiais liniuote kirsdami per rankas, ir todėl ji išmoko rašyti dešine ranka. Dabar dažniau ją ir naudoja. O senelio, gimusio 1938 - aisiais, neperorientavo nė to meto griežta mokyklos tvarka.
Pati iš mokyklos laikų pamenu tik susikrimtusią technologijų mokytoją, kai jai, dešiniarankei, tekdavo misija mane mokyti siuvimo ar mezgimo, mat kairiarankiams - viskas atvirkščiai. Gal todėl rankdarbiai man niekad ir nesisekė - net ir tuomet, kai buvo leista atsisėsti prie siuvimo mašinos.
Nepatogumų, būnant kairiarankiu, galima patirt nebent rašant rašalu: šis džiūsta pakankamai lėtai, tad išsitepti rankas ir ištepti rašomą tekstą - vieni juokai. Tiesa, teko girdėti, jog kuriamos specialios kanceliarinės priemonės kairiarankiams, kaip antai greitai džiūstantis rašalas ar specialios žirklės.
Pati asmeniškai manau, kad kairiarankiškumas - smagi ypatybė. Savęs be jo neįsivaizduoju, aš nebūčiau aš, net jei šis pasaulis ir priklauso dešiniarankiams. Ir net jei mano rašysena neprimena dailyraščio, o aplinkiniai aikčioja - manau, kad esu ypatinga, ir tuo didžiuojuosi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!