Kaip tik gyriau tuos, kurie draugiškai praleidžia persirikiuojant sudėtingose situacijose, ranka pamodami praleidžia išsukant iš šalutinio kelio, pamirksi avarinėmis šviesomis, kai leidi persirikiuoti spūstyje. Tačiau šiandien pamačiau pačią „gražiausią“ kultūros apraišką, kuri paskatino ją trumpai aprašyti čia.
Grįždama iš darbo, artėdama link sankryžos, pamačiau degantį raudoną šviesoforo signalą. Kadangi nevažinėju „dugnais“ ir po to staigiai nestabdau, ypač kai važiavimo atstumas vos keliolika metrų, lėtai (apie 30 km per valandą) judėjau link šviesoforo. Taip lėtai judėdama išgirdau „švelnų“ vyrišką pyptelėjimą. Žvilgtelėjusi į veidrodėlį, pamačiau prie automobilio užpakalio intymiai važiuojančią „audinę“, rodančią dešinį posūkį, ir norinčią sukti į čia pat prasidedančią papildomą juostą, skirtą sukantiems dešinėn. Šiek tiek pagreitinau, „audinė“ pasuko. Pravažiavusi sankryžą žvilgtelėjau pro keleivio langą ir vaizdas nustebino. Ant stiklo buvo tirštas seilių darinys. Tokia staigmena paskatino trumpam stabtelėti leidžiamoje vietoje ir nusivalyti šitą „grožį“.
Nusivalius stiklą, galvoje sukosi keli prieštarinti jausmai. Gailėjausi, kas neįsiminiau šlapio asfalto spalvos apie 1990 metų gimimo „Audi 100“ valstybinio numerio. Stebėjausi vairuotojo taiklumu, turbūt vaikystėje buvo spjaudynių varžybų laimėtojas. Džiaugiausi, kad keleivio langas nebuvo atviras.
Taip pat svarsčiau, ar „audinės“ vairuotojas taip pat paženklintų ir vyro, ramiai judančio sankryžos kryptimi, automobilį. Greičiausiai ne.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!