To, ką nuveikė vilniečiai, anksčiau nebuvo padaręs nė vienas šalies klubas. Įveikti trijų žemyno turnyro atrankos etapų iš eilės, jei neskaičiuotume anksčiau egzistavusių žemesnio rango Intertoto varžybų, Lietuvos komandoms iki šiol nepavykdavo.
„Žalgirio“ žaidimas - futbolo atgimimo Lietuvoje pranašas. Tai liudija ir pilnos LFF stadiono tribūnos per Europos lygos atrankos rungtynes, ir skaičiai, neleidžiantys abejoti - nebūtinai turi būti turtingas ir galingas, kad sėkmingai žaistum.
„Lech“ klubas, kurį parklupdė „Žalgiris“, prieš šį sezoną savo kasą 2,5 milijono svarų sterlingų papildė vienu sandoriu - parduodamas Birmingemo „Aston Villa“ klubui saugą Aleksandrą Tonevą. Už į Angliją persikėlusį bulgarą lenkai gavo būtent tokią sumą. Ji yra gerokai didesnė už „Žalgirio“ metų biudžetą. Bet futbolą ne pinigai žaidžia.
„Žalgiris“, operuodamas, Europos mastais, kukliomis sumomis, sugebėjo atrasti elementus, iš kurių susidėliojo sėkmės formulė. Treneris Marekas Zubas įrodė, kad jis - stiprus taktikas. Komandos žaidėjai - ne tik tai, kad yra stropūs nurodymų vykdytojai ir savęs negailintys kovotojai, bet ir tai, kad jie - komanda. Jie vieningi ir aikštėje, ir už jos ribų.
Turtingo „Lech“ klubo apgailėtinas pasirodymas Europoje šį sezoną labiausiai įsimins jo chamiškų gerbėjų chamišku plakatu „Inea“ stadiono tribūnose. Prieš šį - ne tokį ir menką apimtimi bei sukeltu tarptautiniu triukšmu - rungtynių aksesuarą nublanks ir trenerio Mariuszo Rumako pasipūtimas prieš dvikovą su „Žalgiriu“, ir nevykęs jo komandos bandymas žaisti futbolą Vilniuje bei Poznanėje.
Poznanei Europos futbolo šventė šiemet baigėsi. Vilniui - tęsiasi. Geri rezultatai klubui jau leido uždirbti daugiau nei pusę milijono eurų. Jei pavyktų perlipti austrišką barjerą ir patekti į grupės turnyrą, ši sumą lengvai peršoktų į septynženklę zoną.
Bet žalių ir baltų aistruoliams dabar pirmiausia ne apie tai derėtų galvoti. Dabar svarbiausia - mėgautis. Mėgautis geros komandos žaidimu ir tuo, kad europinė „Žalgirio“ svajonė lieka gyva.
