Vieniems šis 2011 metais per Tarptautinį dainuojamosios poezijos festivalį „Tai – aš” atgaivintas sumanymas – projektas yra proga išvysti Andrių ne vieną, kitiems – orkestro pavadinime slypintis sunkumą pabrėžiantis žodis gal šiek tiek ir baimės kelia.
O veltui... Čia, kalbant apie žanrą, nėra jokio sunkumo, paprasčiausiai sunku tai, kad A. Kaniavos pasirodymai su „Muse” nei vienų nepalieka abejingų. Giliai įsismelkia įspūdis, ilgai galvoje skamba Andriaus dainos, lydimos varinių pučiamųjų instrumentų garsų.
Šiuose koncertuose atlikėjas toks pats ir... šiek tiek kitoks. Čia dainos, kurioms specialias aranžuotes parašęs „Keistuolių” teatro kompozitorius Sigitas Mickis, minėtų instrumentų tarsi pakeliamos ir klausytojui patiekiamos ne kaip elementariausias maistas, o kaip desertas. Pasigardžiavimui po kasdienybės niūros.
Šiuose pasirodymuose A. Kaniava dar labiau atsipalaiduoja, dar labiau šėlsta po scenos erdvę. Ir tai, atrodo, ne vien aktorystės reikalas – įtikti publikai, ją nugalėti, bet todėl, kad šiuos „musiškai” zvimbiančius pasirodymus aktorius itin myli. O kaip labai myli, tai meilė, kaip sakoma, jau ir per kraštus liejasi, savo lavina užliejanti ir susirinkusią publiką.
Toks karštos meilės proveržis visų Andriaus Kaniavos gerbėjų laukia šį penktadienį Vilniaus mokytojų namų kiemelyje „Vasaros terasa”.
