„... Gal pasilikęs Lietuvoje kokį šokių karaliaus titulą būčiau užsitarnavęs, - kas čia gali žinoti“, - interviu naujienų agentūrai ELTA prieš išvykdamas į Izraelį, sakė šios šalies sportinių šokių asociacijos AIDA viceprezidentas S. Grinevičius.
- Nuo Jūsų išvykimo iš gimtinės prabėgo nemažas laiko tarpas, tad ar tebesijaučiate svetimšalis ten, tolimame krašte, kuris tarp išvykstančiųjų nėra populiarus šiais Lietuvą apėmusios visuotinės emigracijos laikais?
- Iš tikrųjų, ne dėl kokių nors ekonominių krizių, kaip dauguma emigrantų, aš Lietuvą palikau. Buvau ką tik vedęs žydę moterį, su ja 1992-ais ir emigravome į Izraelį. Ne kokios krizės tada lietuvių galvose buvo, o tik viltys, kad Lietuva atgims, suklestės. Nesigilinkime į politinius niuansus, ar tos viltys pildėsi, bet aš asmeniškai dabar tikiu, kad tuomet gerai pasielgiau.
Izraelyje įmanoma ir kitataučiui būti lygiu su lygiais, jei taip galima pasakyti. Nors, žinoma, egzistuoja skirtingos religijos, visai kitoks klimatas. Karštis, smėlynai, gyvenimo būdas ir kitokių skirtumų - gyva galybė. Bet, mano manymu, ta šalis būtų tikras rojus, jei nebūtų priešiškų situacijų. Laimė, jų vis mažiau bepasitaiko.
Žinau, kad ir Nazarete gyvena daugiau lietuvių, ne aš vienas. Kelis iš jų pažįstu, tiesa, artimai nebendraujame, nes tiek jie, tiek aš ar mano žmona esame labai užimti profesiniais reikalais, šeima, buitimi.
Kartu su Lina mes turime savo šokių klubą, - mokyklos išsidėsčiusios net per šešetą vietų, įvairiuose rajonuose. Tarp moksleivių - daugybė visokio amžiaus (nuo 4 iki 50 ir daugiau metų) šokėjų: pradedančiųjų ir jau toli pažengusių profesinio meistriškumo keliu.
- Sportiniai (gal vadinkim juos ankstesniu vardu, koks populiarus buvo, kai dar Jūs pats šokote Kaune, - pramoginiai) šokiai bent Lietuvoje yra brangus malonumas, o kaip Izraelyje?
- Nepigu ir ten mokytis šokti, tobulėti - kursai, seminarai, kelionės, varžybos, drabužiai brangiai kainuoja. Kaip ir visame pasaulyje. Bet tie, kas nori ar patys šokti, ar vaikus pralavinti, tam reikalingų lėšų visada atranda. Gal tik profesionalių šokėjų gyvenimas Izraelyje ne toks aktyvus kaip čia, Lietuvoje. Mažiau konkursų rengiama, tačiau tarp Izraelio ir Europos Sąjungos, taip pat, - Rusijos ir Ukrainos - bevizis režimas, tai jei reikia, jei nori, - gali važiuoti į konkursus, dalyvauti, mokytis, tobulėti, laimėti. Ne taip dažnai, žinoma, kaip Lietuvos šokėjai, bet ir mes pavažinėjame. Bent 10 procentų mūsų šokėjų plačiau po pasaulį pasižvalgo ir save parodo.
Prieš 11 metų su savo mokyklos jaunesnių šokėjų grupe buvome atvažiavę į Lietuvą, Kaune dalyvavome „Rudens taurės" konkurse, ir mano šokėjai džiaugėsi visai neprastai jame pasirodę. Beje, Izraelyje su kiekvienais metais vis daugiau įsikuria šokių klubų, veikia bent kelios asociacijos. Vienos iš jų - AIDA - vadovas esu ir aš.
- Ar tiesa, kad Jūsų nuosavas šokių klubas vadinamas labai gražiu lietuvišku vardu - „Santaka", gal tai susiję su asmenine buvusio kauniečio Sauliaus nostalgija nepaprastai vaizdingam Kauno senamiesčio kampeliui - Nemuno bei Neries santakos slėniui?
- Nevisai taip yra. Aš pats pradėjau šokti besimokydamas Kauno Veršvų (tuomet buvo 18-a) vidurinėje mokykloje, paskui šokius lankiau „Inkaro" klube. Vėliau - „Sūkuryje". Galiausiai „apsistojau" kitame klube - „Santakoje". Iš nostalgijos, iš pagarbos jam ir savąjį klubą Izraelyje pavadinau „Santaka".
- Tikriausiai įkurti sportinių šokių klubą svetimam krašte, kuriame nei pats ką labai pažįsti, nei kiti tave žino bei tavim pasitiki, nebuvo lengva. Nuo ko pradėjote?
- Nuo konditerijos. Reikėjo lėšų, pradinio kapitalo, tai tikrai kurį laiką Izraelyje dirbau konditeriu, nes konditerė buvo mano buvusi žmona. Ji nebuvo linkusi prie šokių, labiau - prie verslo. Šiandien turi savo verslą, ir jai neblogai sekasi.
Antrą kartą vedžiau šokėją, savo mokinę Liną. Jau kai turėjau klubą. Kai pats nebešokau, o pradėjau dirbti treneriu. Lina - išeivė iš Ukrainos. Galima sakyti, kad mus abu suvedė bendri interesai. Auginame 2 vaikelius - ketverių ir metų berniukus.
Iš pirmos santuokos turiu 18-metį sūnų (tuoj į kariuomenę eis) ir trylikametę dukrą. Šįsyk buvau ją atsivežęs iš Izraelio į Lietuvą. Aprodžiau Kauną, Druskininkus, kitas gražiausias ir širdžiai mielas, svarbiausia, - žalias vietas. Ji, beje, irgi šokėja.
Taigi Izraelyje šokių link man teko eiti per konditeriją. Ir dirbau, ir šokau, ir kentėjau, kad svajonės ne iš karto pildosi. Aišku, žmona mano siekius palaikė, nes žinojo, kad tik dėl jos palikau savo pomėgį ir Lietuvą - taip pat.
- Bent Lietuvoje tai kelioms šokėjoms mergaitėms tenka koks vienas šokiais besidomintis berniukas, ar tokios pačios proporcijos yra Izraelio šokių klubuose ir mokyklose? Gal ir ten turtingesni tėveliai pasiryžta prisiimti su šokiais susijusias šokti gebančių berniukų išlaidas, kad tik dukrelės turėtų šokiams partnerius?
- Gal taip nebūna Izraelyje (čia - apie tas prisiimtas išlaidas), bet mergaičių perteklius šokių mokyklose - irgi akivaizdus. Ne išimtis ir mūsų klubas, - labai daug mergaičių jį lanko. Todėl ir sumanėme su Lina kurti mergaičių šokių grupę, kad jos turėtų daugiau progų šokti ir savo talentus pademonstruoti.
- Jūs gyvenate šventajame Nazareto mieste - piligrimų traukos centre, ar tai kaip nors atsiliepia Jūsų kasdieniam gyvenimo stiliui ir tempui? Beje, gal ir siūlymų ar raginimų keisti tikėjimą pats esate girdėjęs?
- Religinės žydų šventės pas mus švenčiamos su pagarba, tačiau manęs niekas neragino keisti tikėjimo, ir to nedariau. Mes gerbiame tradicijas, jų laikomės. Auginame pagal jas vaikus. Žinom, kad mergaitei sulaukus 12 metų, rengsime batmicvą, o berniukui, kai bus 13, - barmicvą. Tai, galima sakyti, - vaikų subrendimo (mergaitės virtimo mergina, o berniuko - vyru) šventės. Gal kiek panašios į Lietuvoje vykstančias Pirmosios Komunijos šventes.
Mes gyvename netoli šventų Nazareto vietų. Nors ten visos vietos šventos. Kažkaip apsipratęs esu su tuo ir kasdien tikrai neturiu laiko galvoti apie tas vietas ar su jas susijusius religinius istorinius įvykius. Bet savo svečiams būtinai surengiame ekskursijas, kai tik kas pas mus atvažiuoja. Dar galiu pasakyti, kad mūsų šeima - atvira, demokratiška ir draugaujame su tokiais pat žmonėmis, kokie patys esame.
- Po ilgo nesimatymo Kaunas, Jūsų akimis, kiek nors į gerą pasikeitęs, - ar gimtasis miestas ilgiau jame nebuvusį žmogų šiandien labiau džiugina, ar liūdina?
- Kad nelabai daug ką naujo čia ir mačiau po daugiau nei 10 metų pertraukos, gal išskyrus pasikeitusią Nemuno salą, dar kelias vietas. Bet ne tai dabar svarbiausia. Manau, ne man vienam jau neramu, kad taip masiškai iš Lietuvos (ir Kauno) žmonės išvažiuoja.
Kai pakeliui į Druskininkus rodžiau žmonai savo gimtinės peizažą, ji labai stebėjosi: kiek daug matyti žalių pievų, miškelių, ir tik kur - ne - kur sodybos išsibarsčiusios. Deja, nemažai jų atrodo tuščios..
