Iš viso iki Europos čempionato lietuviai sužais 12 kontrolinių dvikovų, iš kurių net 8 – Lietuvoje.
Anot R. Seibučio, geriausia treniruotė yra draugiškos rungtynės, todėl to visi nekantriai laukia.
– Vis daugiau treniruojatės salėje, su kamuoliu. Ar jau aiškėja komandos žaidimo kontūrai? – paklausėme R. Seibučio.
– Kol kas tai tik treniruočių pobūdžio žaidimas tarpusavyje, šlifuojame derinius, gynybą. Viskas pasimatys pirmose-antrose rungtynėse – kiek ir ko trūksta, ką reikia tobulinti. Dabar dirbame ties detalėmis. Treniruotės yra treniruotės, bet geriausia praktika yra rungtynės, todėl to laukiame su nekantrumu.
– Rungtynių lauki labiau nei treniruočių?
– Aišku, kai prasideda rungtynės ir jaudulys kitoks, ir labiau matai, ko trūksta, ką reikia patobulinti.
– Trenerį Joną Kazlauską pažįsti jau ne pirmus metus. Kuo šis strategas ypatingas?
– Tai reiklus, griežtas treneris. Jis turi tam tikrą sistemą, kurios reikia laikytis, o tai tik į naudą. Visi žino, kad jis vienas geriausių trenerių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Visi tai gerbia.
– Ar yra trenerio nustatytų taisyklių komandoje? Kurios tau būtų naujos?
– Ne, treneris ir pats minėjo, kad nebus vaikų darželio. Visi esame suaugę vyrai, žinome, ko čia atvažiavome, ir esame nusiteikę tik darbui.
– Sezone žaidei daugiau ir geriau nei kiti tavo pozicijos krepšininkai – Martynas Pocius, Tomas Delininkaitis. Ar dėl to jauti kažkokį pranašumą prieš juos?
– Visiškai jokio pranašumo. Visi yra lygūs, treniruotėse didelė konkurencija. Vieną sezoną vienam sekasi geriau, kitą – kitam, bet visi esame aukštos klasės žaidėjai. Čia, rinktinėje, viskas prasideda nuo pradžių.
– Vasarą tarp treniruočių radote laiko ir apsilankyti „Samsung karta“ vaikų stovykloje. Ką jose akcentavote vaikams?
– Stovykloje lankėmės su treneriu Gintaru Krapiku ir tikiuosi, kad vaikams suteikėme gerą emocinį užtaisą. Džiaugiuosi, kad jie galėjo bent jau kažkiek prisiliesti prie žmonių, kurie jau yra Lietuvos rinktinėje. Tikiuosi padėjome jiems siekti užsibrėžtų tikslų ir parodėme, kad jie nėra tokie tolimi.
– Ar patiko treniruoti vaikus?
– Darbas su vaikais man visada teikia malonumą. Tai teko daryti jau ne pirmą kartą. Kadangi esu iš provincijos, mažo miestelio – Šventosios, visi tikslai būdavo per padidinamąjį stiklą. Norisi pasiekti tai, ką esi užsibrėžęs. Tai man teikė tik malonumą, nes žinau, ką jie jaučia.
– Kai buvai mažas, su kokiais krepšininkais pačiam teko susitikti?
– Tuomet būdavo stovyklos ne po savaitę ar dvi, o po mėnesį. Gal ne kiekvieną vakarą, bet būdavo susitikimai su tuometiniais krepšininkais – (Alvydu) Pazdrazdžiu, (Ramūnu) Butautu, (Dariumi) Sirtautu, (Vaidu) Jurgilu ir daugeliu kitų. Visų neišvardysiu, bet tai tikrai suteikė didelį stimulą mums tobulėti, dirbti ir siekti savo užsibrėžtų tikslų.
– Ko reikia vaikui, norinčiam tapti profesionaliu krepšininku?
– Tereikia norėti ir dirbti iš visos širdies. Tuomet viskas pasiekiama. Mes irgi nuo to pradėjome. Buvome vaikai, laukėme, kad ir pas mus kažkas ateitų. Tai tikrai suteikdavo didelį stimulą. Viliuosi suteikęs bent jau mažytę stimulo dalelę.
