Azabu universitete Sagamiharoje, Japonijoje, vykdytas tyrimas, publikuotas žurnale „Behavioral Processes“ atskleidė, jog
Mokslininkai sekė šunų reakciją ir jų snukučio pokyčius kaskart atitraukus užuolaidas. Jie nustatė, kad šunų antakiai, ypač kairės pusės, pakildavo į viršų, kai kitoje pertvaros pusėje pasirodydavo žmogus, bet tai nutikdavo žymiai dažniau, kai tas žmogus būdavo jų šeimininkas. Skirtingi pokyčiai skirtinose snukio pusėse, mokslininkų manymu, liudija skirtingų smegenų dalių vaidmenį kontroliuojant emocijas.
Taip pat tikėtina, kad šunys išgyveno prieštaringus jausmus – džiaugsmą išvydus savo šeimininką ir liūdesį, kad negali jo pasiekti per užtvarą, - ir tai pasireiškė dažnesniu tik kairės pusės antakių pakilimu.
Šio tyrimo rezultatai papildo psichologų prieš keletą mėnesių atliktą studiją, kuri pademonstravo, jog dauguma žmonių, auginančių naminius gyvūnėlius, gali tiksliai atpažinti eilę savo augintinio emocijų.
Walden‘o universiteto Mineapolyje, JAV mokslininkai nustatė, kad netgi žmonės, turintys mažiau patirties su šunimis gali nesunkiai įvardinti, kada gyvūnas yra patenkintas, liūdnas, nustebęs ar išsigandęs.
Tikėtina, jog šie atradimai rodo, kad tūkstančius metų gyvenant kartu su šunimis žmonėms išsivystė specifinė empatija, kitaip tariant, intuityvus gebėjimas suprasti augintinių jausmus. Tiriami šunys taip pat ne kartą pademonstravo galį ypač tiksliai nuspėti žmogaus emocijas ir į jas reaguoti.
Pasak mokslininkų, turėti šeimininką šuniui yra labai svarbus socialinis veiksnys, įrodantis, jog žmogaus ir šuns prisirišimas turi stiprų biologinį pagrindą. Vilkai, kuriuos prijaukinus buvo išveista tūkstančiai šunų rūšių, ir jų giminaičiai (lapės, usūriniai šunys, kojotai) yra labai socialūs gyvūnai, dažnai gyvenantys šeimose ar didesnėse grupėse ir gebantys tarpusavyje bendrauti įvairiomis snukio išraiškomis. Šios, tikėtina, pasireiškia ir yra reikšmingos ir šiems gyvūnams susidūrus su žmonėmis.
