A. Bubinas ketvirtadienio rytą Portugalijoje saulei kylant startavo nuo labiausiai į vakarus nutolusio Europos taško – netoli Lisabonos esančio Cabo da Roca kyšulio (Portugalija). Jis pervažiuos visą Europą ir ners į Rusijos platybes, kur tikisi pasiekti tolimiausią pietryčių Rusijos tašką – Primorės krašto administracinį centrą Vladivostoką. Keliautojas skaičiuoja, kad šią maždaug 15 000 km distanciją „Honda“ motociklu jam pavyks nuvažiuoti per 20 dienų.
Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiantis kelias Lisabona-Vladivostokas – gana dažnas ištvermės keliones mėgstančių žygeivių pasirinkimas. 2010 m. šį maršrutą rekordiniu greičiu – per 11 parų ir beveik 16 valandų – įveikė lietuvis Vitoldas Milius. Motociklais taip pat yra važiuota, tačiau Guinnesso rekordų knygoje apie tai nėra jokio įrašo. Šią spragą bandys užpildyti A. Bubinas.
Prieš kelionę jis daug konsultavosi su V. Miliumi, žiūrėjo anksčiau ten keliavusių motociklininkų filmuotą medžiagą, tačiau kaip sako Aidas, į Rusiją jis važiuoja kaip į nežinomybę, nes šalyje keliai sparčiai keičiasi ir prieš keletą metų ten buvusių lietuvių informacija jau gali būti pasenusi.
„Keliai ten keičiasi į gerą pusę. Įdomiausia, ką rasiu už Baikalo, nes iki ten daugiau mažiau viskas aišku“, – prieš kelionę sakė spalvinga biografija pasižymintis 39-erių keliautojas.
-Esi įvairiapusis žmogus – daug kas tave pažįsta kaip operatorių, tačiau esi burlenčių meistras ir kalnų vedlys, o dabar – dar ir motociklistas. Ką vadini pagrindine savo veikla? Kuris užsiėmimas yra pačiam įdomiausias?
-Pagrindinė mano veikla yra tai, iš ko valgau duoną – tai yra operatoriaus darbas, su kuriuo susijusios ir visos kitos veiklos. Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau filmuoti savo hobius, o vėliau atsirado naujų pomėgių, kurie tarsi išplaukė iš operatoriaus darbo. Pavyzdžiui, pradėjęs filmuoti laidą „Ne vienas kelyje“, labiau priartėjau prie automobilių, apie techniką daugiau sužinojau filmuodamas automobilių parodas.
Apskritai, gyvenime nemėgstu apsiriboti viena veikla. Tikrai nėra taip, kad mėgstu burlenčių sportą ir nieko daugiau.
Žmonėms būna, kad kai dirba nemėgstamą darbą, jie ieško kur po to galėtų atsipalaiduoti – jie sėda ant motociklų, imasi jėgos aitvarų ir panašiai. O man taip tikrai nėra – dirbu mėgstamą darbą ir mano gyvenime netrūksta įdomių veiklų, norisi jų išbandyti kuo daugiau. Čia panašiai kaip ir su patiekalais – jeigu mėgsti cepelinus, tai nereiškia, kad juos valgai pusryčiams, pietums ir vakarienei – norisi paragauti ir kažko naujo.
O kalnai yra dar vienas iš pomėgių. Man patinka kopti, būti kalnuose, bendrauti su naujais žmonėmis, slidinėti snieglente. Esu kalnų vedlys, tačiau padėti žmonėms kažko išmokti man nėra nauja – kažkada buvau ir burlenčių sporto instruktorius.
-Kokią vietą tavo gyvenime užima motociklai?
-Iš tiesų, tai gana komplikuota tema. Važinėti motociklu pradėjau neseniai. Visas motociklininkų pasaulis sutiks, kad mano vairavimo stažas, vertinant laiku, yra labai mažas. Todėl daug kas skeptiškai vertino planus ruošiantis šiai kelionei. Vis dėlto mano gyvenime daug kas vyksta ekspromtu, daug negalvojant. Su šia kelione buvo panašiai.
Tiesa yra ta, kad motociklu važinėju viso labo antri metai. Tačiau pagal įveiktą kilometražą vien šiemet jau esu pravažiavęs daugiau nei 10 000 km.
Yra dvi motociklistų kategorijos: vieniems motociklas yra laisvalaikio praleidimo forma, o kitiems tai – viena iš pagrindinių transporto priemonių esant tinkamam orui. Be abejo, pirmu atveju, kai važinėjama tik savaitgaliais, į gamtą ar į Palangą, kilometražas yra mažesnis. O aš esu iš tų, kuriems motociklas yra kaip transporto priemonė. Man jis yra patogesnis už automobilį, nes juo patogiau judėti spūstyse, lengviau rasti vietą kur pasistatyti.
-Taigi, ant motociklo persėdai iš išskaičiavimo?
-Ne visai taip. Važinėti motociklu buvo mano jaunystės svajonė. Tam įtakos galbūt turėjo tai, kad jaunystėje daug laiko praleidau ant dviračio, su draugais taip laiką leisdavome nuo ryto iki vakaro. Tad dviratės transporto priemonės man nėra svetimos. Anksčiau įgyvendinti šią svajonę neleido finansai, vėliau, kai galimybių jau turėjau, buvau pasinėręs į kitas veiklas.
Lūžis įvyko 2009 m., kai dalyvavau mėnesio trukmės žygyje motociklais aplink Juodąją jūrą. Tąsyk filmavau kelionę ir šis renginys vėl sugrąžino mano mintis prie motociklų. Per 30 dienų įveikėme beveik 10 000 km. Mane motociklu vežė kaip keleivį ir tiek laiko išsėdėti ant galinės sėdynės buvo savotiškas iššūkis. Tiems, kas mane vežė, irgi nebuvo lengva – maršrutas driekėsi ne tik asfaltu, važiavome ir per smėlynus, žvyrkelius.
-Kokiu motociklu važinėji kasdien ir kokiu leisiesi į kelionę?
-Kasdien važinėju savo pirmuoju motociklu – BMW GS1200 Adventure. Jis turi 1200 cm3 darbinio tūrio, 80 kW galingumo variklį. Tai yra sunkiojo enduro tipo motociklas, sveriantis apie 1250 kg.
O į kelionę leidžiuosi ne šiuo, bet „Honda Crosstourer“ motociklu, kuris taip pat žinomas kodiniu pavadinimu „VFR 1200“. Pagal charakteristikas jis yra artimas maniškiam BMW – turi 1234 cm3 darbinio tūrio, 95 kW variklį, tai reiškia, kad yra ne tik galingesnis, bet ir apie 30 kg sunkesnis. Įdomu tai, kad jis turi automatinę transmisiją.
Motociklas buvo nugabentas iki Lisabonos sunkvežimiu, o nuvykus iki Vladivostoko, atgal jis grįš traukiniu iki Maskvos. Po kelionės pats parskrisiu į Vilnių ir lauksiu porą savaičių, kol galėsiu iš Rusijos sostinės parsivežti motociklą – tiek laiko užtruks transportavimas traukiniu.
-Važiuosi vienas motociklu. Kaip atrodys tavo bagažas?
-Artimiausiomis savaitėmis tavęs laukia ilga 15 000 km kelionė. Koks iki šiol buvo ilgiausias įveiktas atstumas motociklu?
-Jeigu neskaičiuotume kelionės aplink Juodąją jūrą, kai mane tiesiog pravežė, viena ilgesnių kelionių buvo APL renginys 2012-aisiais, kai aplink Lietuvą važiuojama motociklais kaip įmanoma arčiau pasienio. Tie 2 000 km miško keliais davė daugiau naudos nei 10 000 km miesto gatvėmis.
O ilgiausia pagal atstumą kelionė buvo šiemet, kai važiavau po Lenkiją ir Vokietiją. Taip norėjau pabandyti, kiek pats galiu per dieną nuvažiuoti, kaip į krūvį reaguoja organizmas. Per 4 dienas nuvažiavau beveik 5 000 km, t.y. maždaug po 1 000-1 200 km per dieną. Žinoma, tai buvo tik kelios dienos, o važiuodamas nuo Lisabonos iki Vladivostoko užtruksiu gerokai ilgiau.
Po to savijauta buvo nebloga. Per dieną galėjau nuvažiuoti ir daugiau jeigu kitą dieną kas nors būtų pažadėjęs pramogas SPA komplekse. O jeigu galvojant apie tai, kad tą atstumą reikia važiuoti diena po dienos su normaliu poilsiu, tas atstumas apie 1000-1200 km asfaltuotais keliais yra normalus. Be abejo, jaučiasi nuovargis, sėdimoji dalis pavargsta. Važiuoti greitkeliais yra net sunkiau, nes važiuodamas, tarkime, 140 km/val. greičiu negali pailsėti, negali atsistoti. Bet riedant Lenkijos vieškeliais, galėjau ir atsistoti ir taip pailsinti nuo sėdėjimo pavargusius raumenis.
-Kaip manai, kas bus sunkiausia kelionėje?
-Labiausiai baiminuosi blogų oro sąlygų – lietaus ir stipraus šoninio vėjo. Tikrai nebijau sušlapti, bet esant blogam orui, judėjimo greitis krenta. Keliaujant motociklu tai turi daugiau įtakos nei važiuojant automobiliu. Aišku, per tokią kelionę nepavyks išvengti blogo oro, tačiau tikiuosi, kad jo bus kiek įmanoma mažiau.
Kalbant apie kelius, baimę kelią tai, ko nežinai. Šiuo atveju atkarpa nuo Baikalo iki Chabarovsko yra prastesnės būklės, kur daug kelio remonto darbų, baisu nesupjaustyti padangų. Tiesa, vieną atsarginių padangų komplektą turėsiu atsargoje. O kelionėje naudosiu dviejų rūšių „Continental“ padangas – plentines, kuriomis važiuosiu iki Krasnojarsko, o ten persimontuosiu į tas, kurios labiau tinka žvyrkeliui. Būtent nuo čia yra didelė tikimybė nepataisomai sugadinti padangas – vietomis ten kelio danga tokia, kad net sunkvežimiai saugodamiesi nesupjaustyti padangų važiuoja ne greičiau nei 30 km/val.
Pasak daugelio žmonių, kurie yra mažai matę pasaulio, Rusijoje turėčiau saugotis ir vietinių banditų. Iš kelionės aplink Juodąją jūrą patirties galiu pasakyti, kad nuostabą kelia kelyje sutiktų žmonių geranoriškumas. Tad manau, kad nusikaltėlių baimė yra perdėta. Blogų žmonių yra visame pasaulyje, ir jeigu galvosi, kad kažkas atsitiks, tai taip ir bus. Stengiuosi negalvoti.
-Kaip planuoji būsimus sustojimus?
-Sustojimų bus mažai – tik tiek, kiek reikia užkąsti, užsipilti degalų ir pailsėti. Vidutinės motociklo degalų sąnaudos yra apie 6 l/100 km. Planuoju, kad degalų piltis reikės stoti kas 300 km, o Rusijoje norint pasilikti rezervą – ir dar dažniau. Suskaičiavau, kad per kelionę vien tik sustojimams degalinėje reikės sugaišti apie 8 valandas, jei degalų pylimui reikia bent 5 minučių. Tiesa, Rusijoje per 5 minutes susisukti degalinėje – labai optimistiškas planas, nes ten prieš pilantis degalus reikia iš anksto susimokėti. Vis dėlto tai bus gera proga pramankštinti kojas.
O nakvynių nesu suplanavęs, miegosiu viešbutukuose, blogiausiu atveju – turėsiu palapinę ir miegmaišį. Stengsiuosi važiuoti nuo saulėtekio iki tol, kai pradės temti. Tai bus sunkoka, nes pats esu tikras pelėda. Galiu važiuoti visą naktį, o keltis penktą ryto mano organizmui yra didžiulė tragedija.
-Nuo Lisabonos iki Vladivostoko važiuosi turėdamas tikslą – pravažiuoti kaip įmanoma greičiau. Ar keli sau daugiau iššūkių?
-Vienintelis noras – pravažiuoti kuo greičiau, apie kitokius tikslus negalvoju. Nesakau, kad tai yra eilinė kelionė. Man patinka kelionės, patinka ilgai trunkančios kelionės, patinka važiuoti motociklu, o šis žygis yra tarsi kelių „patinka“ samplaika.
Galbūt yra šioks toks fizinės ištvermės iššūkis. Kai lipu į kalnus, ten taip pat reikia fizinės jėgos ir ištvermės, todėl manau, kad tas diskomfortas, kurį teks patirti kelionėje, manęs negąsdina.
-O ką iki šiol vadini didžiausiu savo nuotykiu ir kurią vietą įsimintiniausių nuotykių sąraše turėtų užimti ši kelionė?
-Kiekviena kelionė yra unikali, todėl jas sugretinti sunku. Kai važiuoji automobiliu, tai galbūt lengviau, nes jas matuoji pagal tai, kuri buvo ilgesnė. Tačiau visas kitas lyginti sudėtinga.
Per kiek laiko nuvažiuos 15 000 km?
Lietuvio keliautojo maršrutas iš Portugalijos į Vladivostoką drieksis per Ispaniją, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą, Latviją, kur Aidas kirs Rusijos sieną ir per šios milžiniškos valstybės miestus Maskvą, Kazanę, Čeliabinską, Omską, Novosibirską, Krasnojarską, Irkutską, Čitą, Chabarovską skinsis kelią iki kelionės galutinio tikslo Vladivostoko.
DELFI skaitytojai galės sekti motociklininko kelionę – Auto rubrikoje kasdien bus publikuojamas keliautojo dienoraštis, o tikslią jo buvimo vietą bus galima matyti žemėlapyje.
Duomenis pateikia „Altas“
Atsakymų lauksime iki rugpjūčio 9 d. vakaro. Vienas dalyvis atsakyti į klausimą gali vieną kartą. Jeigu A. Bubinui nepavyks pasiekti numatyto finišo ir kelionė bus nutraukta – prizų laimėtojus išaiškinsime burtų keliu.
Kelionė prasidėjo! Naujienas sekite portale DELFI!
