Ženklai bei užrašai, atskleidžiantys britų nepasitenkinimą rytų europiečiais, – neretai D. Britanijoje gyvenančių lietuvių pastebimas reiškinys, tačiau ir pastarieji apie britus toli gražu ne visuomet kalba gražiai. „Tiesa“ aiškinosi, ar priešiškumas svetimšaliams Jungtinėje Karalystėje stipriai jaučiamas ir kaip su tuo susitvarkyti.
Plačiai nuskambėjusi istorija, kaip britas, apsistatęs ženklais, draudžiančiais į jo teritoriją įžengti rytų europiečiams, sukėlė prieštaringų diskusijų bangą. Nors ši situacija ir buvo įvertinta neigiamai, tačiau išsišokėlis nebuvo nubaustas. Užrašai viešose vietose, siūlantys atvykėliams grįžti į savo šalis arba grąžinti darbus britams, – ne naujiena nei vienam imigrantui.
Lietuviai šiuo klausimu taip pat nepėsti. Vieni trispalve nudažė stulpus ant Bektoniškėmis vadinamo Rytų Londono rajono kalno (taip pat liko nenubausti), kiti, tuo tarpu, tiesiog ignoruoja piktas replikas.
Imigrantai nemėgsta vieni kitų
„Tiesa“ savo socialinio tinklalapio paskyroje klausė skaitytojų, ar jiems tenka susidurti su diskriminacija dėl savo tautybės. 40 proc. atsakiusiųjų teigė niekuomet negirdėję blogo žodžio bei nebuvę diskriminuojami dėl to, jog yra lietuviai. Diskriminaciją vienu ar kitu būdu patyrę respondentai dažnai minėjo, jog juos diskriminuoja ne britai, o kiti imigrantai, ypač dažnai – lenkai.
Kas antras apklausoje dalyvavęs lietuvis minėjo, jog neigiamą požiūrį yra pajutęs iš afroamerikiečių, Artimųjų Rytų valstybių piliečių arba lenkų. Kostas, pasakodamas apie savo patirtį, pabrėžė, jog kritikos dėl savo tautybės jis nepatyrė iš „tikrų britų“, tačiau jam yra tekę nemažai karčių žodžių išgirsti iš juodaodžių ir iš Tolimųjų Rytų atvykusių piliečių.
Susumavus apklausoje dalyvavusiųjų atsakymus išryškėjo lietuvių pagarba baltaodžiams britams bei ryškus nepasitenkinimas Jungtinėje Karalystėje gyvenančiais lenkais. Šį, jau istoriniu tapusį požiūrį, dažnas lietuvis atsiveža iš tėvynės, ir visai nesvarbu, į kurią šalį jis emigruoja.
Pustrečių metų su šeima Londone gyvenanti Aušra teigė jaučianti, jog britai didesnį palankumą jaučia lietuviams negu lenkams: „Dažnai mane pavadina rytų europiete ir paklausia, ar aš lenkė. Visad pabrėžiu, kad esu lietuvė, nes jaučiu, jog britų požiūris į mus – švelnesnis. Mano pažįstami yra tvirtai nusiteikę, jog lenkai savo reputaciją Anglijoje jau susigadinę, tad stengiuosi nebūti supainiota su viena iš jų.“
Moteris mano, jog emigrantai iš kitų šalių jaučiasi gudresni ir suktesni už lietuvius: „Lietuviai D. Britanijoje dažniausiai jaučia savo vietą, per daug neišsišoka ir yra mandagesni už kokius afroamerikiečius ar indus.“
Britams užsieniečių per daug
Aušra pasakojo apie incidentą, per kurį ji pajuto britišką ksenofobiją būtent dėl to, kad yra migrantė iš Lietuvos.
„Kartą bagažinių turguje britas man pasiūlė darbą rūšiuoti drabužius. Man besižvalgant ir besprendžiant, ar priimti pasiūlymą, jis stovėjo ir bambėjo, kad rytų europiečiai esą atvažiuoja, susigviešia visus darbus ir gyvena britų sąskaita. Tuomet prie jo priėjo britė ir paprašė šio darbo, tačiau vyras pasakė, jog tai jai būsią per sunku. Nepaisant to, kad ta moteris sakė turinti tokio darbo patirties, vyras jai nesuteikė progos, tvirtindamas, kad tai ne britiškas darbas. Žinoma, yra visokių žmonių ir požiūrių“, – atviravo Aušra. Moters teigimu, su tokiu požiūriu ji susidūrusi tik kartą, o šiaip anglai jai atrodo malonūs ir mandagūs.
Savo nuomone apie imigrantus pasidalijo britė Georgina C., gyvenanti Londone ir dažnai susidurianti su lietuviais. Moters šeima jau penkerius metus darbo suteikia lietuvei valytojai, o jų namą viename iš prabangių Londono rajonų statė kelių tautiečių statybininkų brigada.
„Negaliu pasakyti, kad imigrantai Londone man labai patinka. Gimiau ir augau šiame mieste, ir kai kurių rajonų nebeatpažįstu, jie atrodo lyg kita šalis, nes gausiai apgyvendinti ir pasikeitę dėl ten atvykusių kitų tautybių žmonių. Manau, kad tokiame mieste kitų tautybių žmonių neišvengsi, tad tiesiog susitaikiau su tuo, jog Londonas ir jų namai“, – atviravo Georgina.
Kalbėdama apie lietuvius moteris negailėjo gerų žodžių: „Mūsų namų tvarkytoja jau tapo gana artima šeimos drauge, gerai ją pažįstame ir pasitikime. Ji ne tik prižiūri mūsų namus ir vaikus, per šventes kartu einame vakarieniauti, keičiamės dovanomis. Jos vyras turi statybų įmonę, kurioje dirba trys lietuviai. Jie statė mūsų namą, ir viską padarė trise – nuo pamatų iki stoglangių. Stebėjomės, jog jie dirba taip atsidavę, per visą laiką atostogavo tik savaitę – važiavo į Lietuvą švęsti Kūčių.“
Georgina su vyru pasakojo, jog nė vienam jiems dirbusiam lietuviui tarsi neegzistuoja savaitgaliai ar valstybinės šventės. Jei šeima išvykdavo atostogų, raktus nesibaimindami palikdavo statybininkams.
„Apie lietuvių ir lenkų darbštumą girdėjome iš draugų, tad statybos darbams sąmoningai rinkomės juos, o ne britus. Žinoma, lietuviai paprašė ir kur kas mažesnio atlygio nei britai. Pamatę, kaip dirba imigrantai, įsitikinome, kad jiems reikia pinigų, tad jie atsakingi, nesimuliuoja ir pasibaigus darbo valandoms neišeis, jei nebus ko nors padarę iki galo“, – savo pasirinkimą aiškino britė.
Stebisi tolerancija
Aušra teigė su draugais neišvengianti diskusijų apie menkinantį požiūrį į rytų europiečius. „Manau, požiūris į mus pasireiškia ir valstybės įstaigose, tarkim, darbą dažniau gauna juodaodis ar indas, o ne lietuvis, nes kažkodėl į juos žiūrima palankiau. Taip pat tvarkant pašalpas kitų tautybių šeimoms netenka laukti labai ilgai, vadinamiesiems „babajams“ pašalpas sutvarko per savaitę ar dvi, o mes laukėme metus. Kita vertus, nesiskundžiu, esu labai dėkinga šiai šaliai, kad mus priėmė ir dar suteikia finansinę paramą, kurios nesulaukėme Lietuvoje“, – patirtimi dalijosi dviejų vaikų mama.
Pašnekovės manymu, ji visada jausis svetima Anglijoje: „Niekada nesijausiu lygiavertė. Joks užsienietis netaps britu, jei jis negimė D. Britanijoje. Nesitikiu, kad anglai kada nors mus priims kaip savus. Jau ir taip jie labai tolerantiški; lietuviai net būdami svečioje šalyje paburba dėl vietinių įsišaknijusių papročių ir taisyklių“, – kalbėjo moteris.
Aušra mano, kad elgesys su kitataučiais priklauso nuo kiekvieno žmogaus, o ne rasės ar visos tautos: „Visokių yra anglų ir visokių lietuvių. Londone kultūrų maišalynė tokia didelė, kad net norisi iš čia bėgti. Tačiau virdamas tautų katile tampi labiau tolerantiškas. Jei atvirai, dažniau tenka išgirsti apie lietuvį, kuris skriaudžia ar išnaudoja savo tautietį, o ne britą, bandantį apgauti imigrantą. Mano abi dukros mokykloje buvo išrinktos metų mokinėmis nepriklausomai nuo to, kad yra lietuvės – tai daug pasako apie britų toleranciją ir pagarbą atvykėliams. Kažin, ar Lietuvoje kitataučiui vaikui tai būtų įmanoma.“
Kalbėdama apie požiūrį į emigrantus britė Georgina teigė, jog jį formuoja ir painioja Jungtinės Karalystės Vyriausybė bei žiniasklaida. Moteris sakė, jog britai jau daugybę metų mokomi tolerancijos atvykėliams, nes jiems nėra kito pasirinkimo, juk gyventi nekenčiant savo kaimyno ar pusės miesto būtų tikra kankynė.
„Mano artimiesiems niekad neteko išgirsti priekaištų iš kitataučių, tačiau mūsų šalies įstatymai vis dažniau keičiami dėl imigrantų, kurie kartais nukenčia, o kartais gauna daugiau lengvatų, nei britai. Žiniasklaidoje dažnai skelbiama, jog nusikaltimą įvykdė arba gerą darbą atliko imigrantas, tačiau kai ką nors padaro britai, jų tautybė neįvardijama. Manau, kad tai kursto britų nepasitenkinimą. Mūsų valytoja pasakojo, jog kai kurie lietuviai viešose vietose vengia kalbėti lietuviškai, nes gėdijasi savo kilmės. Manau, kad išsilavinę lietuviai niekuo nesiskiria nuo išsilavinusių britų ar indų“, – svarstė moteris.
Britės nuomone, ksenofobiją dažniau kursto patys imigrantai, lygiai taip pat, kaip labiausiai rasizmą eskaluoja afroamerikiečiai: „Žmonės, jaučiantys nepasitenkinimą savo tautybe, jį išreiškia kaltindami kitus ir kitų žmonių požiūrį vertina labai kategoriškai, asmeniškai priimdami neatsargiai ištartą žodį, o kartais tiesiog savaip interpretuodami situaciją.“