Visgi dainininkas pasakoja, kad ne tik mielai leidžia laiką literatūrinių personažų apsuptyje, bet ir atskleidžia, kad to, su kuo jis šiandien siejamas, vargu ar būtų pasiekęs be knygų.
- Marijonai, Jums knyga – tik laisvalaikio leidimo priemonė, ar neatsiejama Jūsų gyvenimo dalis?
Pirmiausia, to, ką skaitau jau nebevadinu knyga. Man tai – spausdintas žodis, o jo formų šiandien – pačių įvairiausių. Bet taip – mano kasdiena sunkiai įsivaizduojama be literatūros.
- O ar pamenate savo pirmą pažintį su knyga? Su kokia knyga atvėrėte literatūros pažinimo duris? Ar tėvai turėjo įtakos Jūsų polinkiui skaityti?
Kai man buvo šešeri metai, tėvai mane mokė skaityti knygelę „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“. Manau, kad tėvų vaidmuo yra milžiniškas formuojant bet kuriuos vaiko įgūdžius. Kai esi šešerių- septynerių, o noras atsiriboti nuo tėvų dar toli paauglystėje – jie yra vieninteliai tavo gyvenimo autoritetai. Aišku, tėvai manęs su diržu nemušė ir prie knygos varu nevarė – nebuvo taip, kad „šiandien būtinai perskaityk tiek ir tiek puslapių“. Knygomis jie mane mokėjo sudominti, o kadangi namie jų buvo išties gausu, natūraliai atėjo noras visas perskaityti. Tad iš pradžių įnikau į jas.
Vėliau, nuvykęs į kaimą, palėpėje radau dar krūvą senų, tačiau be galo įdomių knygų. Ėmiausi ir jų. Kažkuriuo paauglystės periodu išgyvenau tą amžių, kai skaičiau praktiškai viską, kas buvo sudaryta iš raidžių. Tad kai vasaromis mokytojai įteikdavo privalomų perskaityti knygų sąrašą, praktiškai visas jas jau būdavau perskaitęs. Be abejo, tam teigiamos įtakos turėjo tėvai.
- Praėjusiais metais įmonių grupė „Alma littera“ išsikėlė viziją siekti, kad Lietuva taptų daugiausiai skaitančia šalimi Europoje. Pirmas šios vizijos įgyvendinimo etapas – projektas „Augu skaitydamas“, kurio tikslas – padėti tėvams skatinti vaikus skaityti nuo pat mažens, nes praleidus tą etapą, kai formuojasi skaitymo įpročiai, sugrįžti prie knygų gali būti sudėtinga. Kaip pats manote, nuo kokio amžiaus reikėtų pradėti pažintį su knyga?
Pats neturiu vaikų, tai ir mokyti kitus man būtų sudėtinga. Tiesiog manau, kad metodai per laiką nesikeičia. Svarbiausia – dėmesys vaikams. Pavyzdžiui, vakar buvau labai maloniai sužavėtas, kai nuėjęs į futbolo varžybas sutikau kolegą, visiems gerai pažįstamą televizijos veidą. Į stadioną jis buvo atsivedęs vaikus, iš kurių viena – maža mergaitė su knyga rankose. Veikiausiai vyriški žaidimai jai buvo nuobodūs, tačiau tėvas pasirūpino, kad mažosios dėmesį patrauktų kiti, jai aktualesni dalykai.
Manau, kad tėvų ir vaikų santykiai istoriškai nelabai tepasikeitę. Sutinku, kad šiandienos vaikui įdomiau pasirodys žaisti „Angry birds“ negu skaityti Kafkos „Procesą“ – bet čia vėlgi, svarbu surasti tinkamą knygą kiekvienos amžiaus grupės vaikui ir visada nustatyti tam tikras ribas – kada ir kiek galima žaisti, o kada užsiimti ir naudingesniais užsiėmimais. Šį vaidmenį – sudominti literatūra – tam tikru vaiko amžiaus periodu turi prisiimti kiekvienas tėvas. O dėl amžiaus – kuo anksčiau, tuo geriau.
Kaip manote, ar skaitantis žmogus turi daugiau galimybių susikurti sėkmingą ateitį?
Yra labai daug sėkmingų žmonių, kurie gyvenime nečiupinėjo knygų. Arba tai darė atsargiai, prabėgomis, be didelio susidomėjimo. Klausimas – ką laikome sėkme? Jei ją vertintume karjeros pasiekimais ar pinigine išraiška – turiu pasakyti, kad ne, nebūtinai. Knygų skaitymas nebūtinai garantuoja sėkmę gyvenime, prašmatnų automobilį ar gražią merginą.
Kita vertus, daugeliu atveju knygos suformuoja tam tikrus moralės, garbės, humanizmo principus, kurie kai kuriems išties padeda siekti savo tikslų gyvenime.
- Čia išsakėte pakankamai abstrakčią nuomonę. O kalbant apie Jus – neneigsite, kad gyvenime pasiekėte daug. Ar knygos prisidėjo prie Jūsų sėkmės ir pripažinimo?
Mano atveju – taip. Knygos padeda bendrauti, jos nepakeičiamos dirbant kūrybinį darbą, kuriuo aš dažnai ir užsiėmiau – kad ir žurnalistikoje ar muzikos srity, rašant tekstus. Be jokios abejonės, knygos padeda tam tikrus pamatus, kurie naudą neša nebūtinai iškart. Vėlgi, gal čia man taip pasisekė – mano gyvenimas su spausdintu žodžiu labai susietas.
- Ar gyvenime buvo situacijų, kai būtent knygos padėdavo atsitiesti, naujai pažvelgti į problemas ar imtis naujų iššūkių?
Kai vieną iš pirmųjų gyvenimo kartų buvau stipriai, be proto ir beviltiškai įsimylėjęs – su manimi buvo ir man padėjo Diuma romanas „Trys muškietininkai“. Nežinau kodėl, bet anuomet ši knyga mane labai ramino.
- Viktoras Hugo sakė: „Neskaitykite gerų knygų, skaitykite geriausias“. Kaip iš dabar turimos gausos ir įvairovės atsirinkti tas geriausias? Kokiu būdu ir kokiais atrankos kriterijais knyga patenka į Jūsų rankas?
Nelabai žinau, kas yra tos geriausios knygos. Paauglystėje aš irgi susidurdavau su dilema, kai mokykloje ar net universitete turėdavau atsiskaitinėti už perskaitytas knygas. Kai realiai vienintelis būdas gauti gerą pažymį tebuvo pasakoti, kokios jos geros, nors man nė velnio nepatiko. Kai kurių jų aš visai nesuprasdavau – knygos atrodydavo per senos mano gyvenamam laikmečiui, per daug neaktualios mano išgyvenamoms emocijoms. Į klausimą, kas ta gera knyga, vargiai turėjau atsakymą anuomet, tačiau panašu, kad jo neturiu ir dabar. Aš vis dar abejočiau, ar į chrestomatijas įtrauktos knygos yra tokios vertingos, kad jas visi turi skaityti...
Didžiausia bėda būna su naujų knygų atradimu – šįkart man pasisekė, nes turiu draugą Aidą Puklevičių, kuris yra tikras skaitymo kosmonautas – knygą turbūt perskaito per vieną dieną. Tad dažniausiai jam ir skambinu – jis mano literatūrinį skonį pažįsta ir visuomet pateikia puikias rekomendacijas.
Yra ir kitas būdas – nueinu į Google naršyklę ir įvedu, pavyzdžiui – geriausios 2012 metų knygos. Akimis perbėgu visą šimtuką pavadinimų ir pasirenku įdomesnius egzempliorius. O knygyne man nelabai sekasi – iš jo dažniausiai išeinu su knyga, kurią jau esu skaitęs, tačiau ji taip patikusi, kad noriu tą malonumą patirti dar kartą.
- O kokia paskutinė Jūsų perskaityta (ir verta kitų skaitytojų dėmesio) knyga?
Šiuo metu skaitau kelias knygas. Viena jų – anglų autoriaus kūrinys apie Kryžiaus karus. Neseniai baigiau ir biografinę knygą apie britų grupės „Rolling Stones“ gitaristą Keithą Richardsą. Tada, inspiruotas filmo „Didysis Getsbis“, neatsispyriau pagundai ir dar kartą perskaičiau to paties pavadinimo Francis Scott Fitzgerald novelę.
- Paskutinis klausimas pasvarstymui – knygos vis spartesniu žingsniu žengia į elektroninę erdvę. Kokios pozicijos laikotės Jūs – tai natūralus progresas, pakeisiantis popierines knygas, ar manote, kad popierinės knygos išliks dar ilgai?
Manau, kad knyga anksčiau ar vėliau liks prabangos priemone. Tokia ji tampa jau šiandien – nelabai įsivaizduoju vidutines pajamas uždirbančio žmogaus galinčio sau leisti įsigyti gerą, vertingą, šimtą litų kainuojančią istorinę knygą. Manau, kad tam tikras knygų persikraustymas į elektroninę erdvę yra visiškai natūralus dalykas.
Kita vertus, nemanau, kad spausdinta, rašytinė knyga išnyks visiškai. Pažiūrėkime – vaizdas radijo nenužudė, muzikoje didelį perversmą padarė kompaktinių diskų formatas, tačiau šiandien vis dar yra žmonių, aukščiausios kokybės muzikos besiklausančių tik iš plokštelių. Nežinau, čia snobizmas ar nostalgija, bet prie gerų dalykų yra grįžtama.
O dėl knygos – su laiku jos skaitymas tik lengvės – keisis tik ekranai, jų dydžiai, formos. Tačiau išliks ir sėdėjimas krėsle, kavos gurkšnojimas, ir riebaluotų, senos ir storos knygos puslapių vertimas. Geriausi dalykai nemiršta. Knyga per daug amžių siurbėsi į mūsų kraują, kad būtų taip lengvai išstumta.
